Latvijoje gyvenantis lietuvis Tomas Kalibatas nebijo nei naktų miške, nei apleistų pastatų, apie kuriuos sklando šiurpios istorijos. Laisvalaikiu jis kuria turinį apie išgyvenimą ir apleistas Lietuvos bei Latvijos vietas, o interviu metu papasakojo apie įsimintiniausias keliones ir keisčiausius jose patirtus išgyvenimus.
T. Kalibatas „YouTube“ platformoje turi kanalą „Vienas Miške“. Iš pradžių jis daugiausia filmavo stovyklavimo tematikos turinį, tačiau vėliau pastebėjo, kad sekėjus ypač domina nakvynės apleistose vietose ir tai, ką jose tenka patirti.
Pokalbyje jis prisiminė dvi vietas – Latvijoje esančią sovietinę karinę bazę ir Nevėžninkuose stovinčią apleistą koplyčią.
Neįprastų vietų pradėjo ieškoti visai atsitiktinai
Tomas pasakojo ilgainiui supratęs, kad žmones labiausiai traukia apleistos, paslaptingos ir legendomis apipintos vietos. Radęs tokią lokaciją, jis suplanuoja kelionę ir, jei sąlygos leidžia, pasilieka nakvoti pačiame pastate arba netoliese.
Vieną vietą jis aptiko naršydamas „Google Maps“. Ieškodamas tinkamos vietos stovyklavimui, miško viduryje jis pamatė taisyklingą apskritimą. Kadangi gamtoje toks darinys pasirodė neįprastas, Tomas pradėjo domėtis jo kilme ir išsiaiškino, kad toje vietoje kadaise veikė sovietinė karinė bazė. Vėliau jis ten apsilankė ir sukūrė vaizdo įrašą apie nakvynę apleistoje bazėje.
Nevėžninkų koplyčią Tomas žinojo jau anksčiau. Jis prisiminė prieš ketverius–penkerius metus Pauliaus Samoškos sukurtą vaizdo įrašą, kuriame šis pasakojo apie apsilankymą koplyčioje ir naktį, praleistą automobilyje. Pradėjęs kurti savo kanalą Tomas šią vietą įtraukė į planuojamų aplankyti objektų sąrašą.
Atvykęs jis pastebėjo, kad per tą laiką teritorija smarkiai pasikeitė – buvo apaugusi, daug kas užkalta, o visa vieta priminė privačią valdą. Todėl sumanymo statyti palapinę koplyčios viduje atsisakė ir ją įrengė šalia pastato.
Latvijoje nakvojo bunkeryje, kuriame žuvo 15 partizanų
Tomo kuriamų įrašų pagrindas – nakvynės apleistose vietose. Jis tikino, kad dabar tokios kelionės jo nebegąsdina. Pasak vyro, būdamas 20-ies jis domėjosi paranormaliais reiškiniais, skaitė apie vaiduoklius ir mistiką, todėl tuomet į tokią avantiūrą būtų žvelgęs gerokai atsargiau. Dabar, sulaukęs 40 metų, jis į panašias istorijas dažniau ieško racionalaus paaiškinimo.
Per daugelį metų Tomas teigė nesusidūręs su niekuo, kas įtikintų jį antgamtinių reiškinių tikrumu. Vis dėlto nejaukių situacijų pasitaiko.
Viena neramiausių nakvynių jam buvo Latvijoje esančiame partizanų bunkeryje. Jame gyveno lietuvių ir latvių partizanai, o vėliau bunkeris buvo aptiktas ir per mūšį žuvo 15 žmonių. Viduje iki šiol yra lovos, prie kurių surašyti ten gyvenusių žmonių vardai.
Tomas sakė, kad jokių paranormalių reiškinių bunkeryje nepastebėjo. Tačiau žinojimas, jog būtent toje vietoje žuvo 15 partizanų, labai veikė atmosferą. Nors nieko neįvyko, visiškai atsipalaiduoti tą naktį jam nepavyko.
Koplyčioje rado pentagramą, žvakių ir nesudegusių anglių
Nevėžninkų koplyčioje Tomas aptiko pentagramą. Jis juokavo, kad filmuodamas ją pavadino kitu terminu, tačiau tokį ženklą, jo manymu, galima rasti ne vienoje mistika apipintoje vietoje.
Apie ankstesnius lankytojus bylojo ir koplyčios viduje rastos nesudegusios anglys bei žvakės. Todėl vyrui kilo klausimas, ar čia nebuvo atliekami ritualai. Vis dėlto jis pabrėžė negalintis tiksliai pasakyti, ką koplyčioje veikė ankstesni lankytojai.
Didžiausią įspūdį jam paliko ne radiniai, o naktiniai garsai. Palapinėje prie koplyčios Tomas girdėjo šnarėjimą. Jis spėjo, kad tai galėjo būti gyvūnas, tačiau jo nematė, todėl tiksliai to patvirtinti negalėjo.
Vėliau viename medyje, o po kurio laiko ir kitame, pasigirdo keistas ūbavimas. Garsą pavyko įrašyti. Tik vėliau pastebėjęs praskrendančius paukščius Tomas spėjo, kad tai galėjo būti pelėdos arba apuokai. Iki tol jis nebuvo girdėjęs tokių jų skleidžiamų garsų, todėl naktį jie skambėjo ypač nejaukiai.
Dar vienas garsas jam liko nepaaiškintas. Prie koplyčios girdėjosi ūžesys, tačiau Tomas pastebėjo keistą dalyką: eidamas garso link jis dingdavo, o grįžus atgal vėl atsirasdavo. Dieną jo nebuvo, o sutemus garsas pasikartojo. Nepaisant pastangų rasti racionalų paaiškinimą, šio reiškinio jis taip ir nesuprato.
Į koplyčią nuėjo ir trečią valandą nakties
Norėdamas dėl žiūrovų ir vaizdo įrašo atmosferos užfiksuoti vadinamuosius dvasių garsus, Tomas vidurnaktį, o vėliau ir apie 3 valandą nakties, nuėjo į koplyčią. Jis įjungė diktofoną, uždavinėjo klausimus ir laukė galimo atsakymo, tačiau būdamas vietoje nieko neįprasto neišgirdo.
Montuodamas įrašą jis vis dėlto aptiko keistą garsą. Tomas nebeprisiminė, ar jis buvo įrašytas vidurnaktį, ar apie 3 valandą. Garsas priminė urzgimą arba krenkštimą. Jis jį kelis kartus pagarsino ir panaudojo vaizdo įraše.
Keisčiausia jam buvo tai, kad filmuodamas į garsą nereagavo. Jei būtų jį išgirdęs realiu laiku, tikriausiai būtų sureagavęs, todėl iki šiol nežino, kas konkrečiai buvo įrašyta.
Apie Nevėžninkų koplyčią taip pat pasakojama, kad 3 valandą nakties, vadinamąją „velnio valandą“, lankytojams neužsivesdavo automobiliai. Tomas nusprendė tai patikrinti, nes P. Samoškos vaizdo įraše matė panašią situaciją. Tačiau jo automobilis veikė be priekaištų.
Jis pripažino, kad sunku įvertinti, kiek tokių pasakojimų yra tikra. Kai kurie žmonės galbūt istorijas pagražina, tačiau daugelio skirtingų lankytojų pasakojimai apie tą patį vis tiek kelia smalsumą. Tomas pabrėžė rodantis tai, ką pats matė ir patyrė, nesakydamas, kad antgamtiniai reiškiniai tikrai vyksta arba tikrai nevyksta.
Labiausiai šiurpina ne vaiduokliai, o tikros istorijos
Prieš vykdamas į apleistas vietas Tomas visada pasidomi jų istorija. Informacija apie Nevėžninkų koplyčią jam pasirodė ypač niūri. Pasak jo, aplink Nevėžninkų kaimą pasakojama apie čia užkastas anuomet Lietuvoje veikusių gaujų aukas. Kai kurios aukos esą būdavo sudedamos į statines ir skandinamos upėje.
Tomas pabrėžė, kad tai jau ne legendos apie dvasias, o realūs įvykiai, todėl jam jie kelia daug didesnį šiurpą nei pasakojimai apie vaiduoklius.
Apie dar vieną svarbią vietos detalę jis sužinojo tik grįžęs namo ir montuodamas vaizdo įrašą. Šalia koplyčios esančiame kalnelyje buvo likę kryžiaus fragmentai ir padėta žvakutė. Tuo metu Tomas nesuprato, ką tai reiškia, tačiau vėliau išsiaiškino, kad anksčiau čia buvo kapinės.
Pasak jo, kapinių teritoriją motociklais ir keturračiais važinėję žmonės niokojo, todėl esą kartais į paviršių išlįsdavo žmonių kaulai. Tomas svarstė, kad būtent tokie vaizdai galėjo paskatinti įvairių legendų atsiradimą – žmonės, pamatę niokojamą vietą ir tokius radinius, vėliau pradeda kurti įvairius pasakojimus.
