Alytaus Likiškėlių progimnazijos pradinio ugdymo mokytoja Deivilė Aranauskaitė pasakoja, kad jos vardą po ilgų svarstymų išrinko tėvai. Moteris ne kartą ieškojo jo reikšmės ir aiškina ją taip: „dei“ siejama su deivu, deive ar dievu, o „vil“ – su viltimi ir tikėjimu.
Dar vaikystėje Deivilė džiaugėsi turėdama neįprastą vardą. Jai patiko, kad jis retas ir iš karto išskiria iš kitų, o ilgainiui vardas tapo ir svarbia jos tapatybės dalimi.
Apie Deivilę pasakojama Alytaus miesto savivaldybės pranešime, publikuotame cikle „Po vardu – alytiškis“. Šis projektas kviečia susipažinti su miesto žmonėmis, kurių reti vardai slepia asmenines istorijas, prasmes ir prisiminimus.
Alytus jai reiškia ramybę, artumą ir žalumą
Deivilė sako, kad Alytus ją užaugino ramia, paprasta ir artumą vertinančia asmenybe. Tai miestas, į kurį jai gera sugrįžti, nes čia liko daug svarbių prisiminimų ir žmonių, tapusių jos gyvenimo dalimi.
Alytų ji apibūdina trimis žodžiais: ramybė, artumas ir žaluma. Miestas jai pirmiausia asocijuojasi su parkais bei vietomis, kuriose galima atsitraukti nuo kasdienės rutinos.
Saviausios Deivilei yra su vaikyste ir mokyklos metais susijusios vietos. Nors jos nebūtinai išsiskiria kuo nors ypatingu, kiekviena saugo tam tikrą prisiminimą. Mokytojos manymu, vietą sava padaro ne pats objektas, o tai, kiek savo gyvenimo joje palikai.
Kalbėdama apie alytiškiams būdingą savybę, kurią atpažįsta savyje, Deivilė išskiria paprastumą. Ji nemėgsta pernelyg daug triukšmo ir nuolatinio veiksmo.
Vaikystėje Alytus jai atrodė gerokai didesnis. Dabar miestą ji mato suaugusio žmogaus akimis – pastebi ne tik konkrečias vietas, bet ir tai, kaip Alytus keičiasi. Ji neabejoja, kad aplinka, žmonės ir patirtys prisidėjo prie to, kokia yra šiandien.
Mokytojai padėjo atrasti pašaukimą
Baigusi Jotvingių gimnaziją Deivilė iš mokyklos laikotarpio labiausiai išsinešė žmones ir patirtis. Jos teigimu, mokytojai stipriai formuoja jauno žmogaus asmenybę: jie ne tik perteikia dalyko žinias, bet ir savo pavyzdžiu gali įkvėpti, paskatinti pasitikėti savimi ar net padėti pasirinkti ateities kelią.
Dabar pati dirbdama mokytoja ji tai supranta dar geriau. Deivilė prisimena kelis pedagogus, kurie parodė, ką reiškia iš tikrųjų mylėti savo darbą. Jų atsidavimas, bendravimas su mokiniais ir pastangos jai tapo pavyzdžiu, kokia gali būti ši profesija ir kokia mokytoja ji pati norėtų būti.
Šiandien jai šiek tiek juokinga kartoti mokiniams tuos pačius žodžius, kuriuos kadaise girdėjo pati: klausytis ir nepertraukti draugo. Būdama mokinė ji nebūtų pagalvojusi, kad vieną dieną šias taisykles primins kitiems.
Deivilė studijavo ir toliau studijuoja pedagogikos srityje. Ji baigė pradinio ugdymo ir ankstyvosios užsienio kalbos bakalauro studijas, o dabar gilina žinias švietimo vadybos magistrantūroje.
Pradinį ugdymą ji pasirinko norėdama prisidėti prie jaunų asmenybių formavimo, jas įkvėpti, motyvuoti ir padėti. Be to, dirbant su mažaisiais, jos manymu, nebūna dviejų vienodų dienų.
Po bakalauro studijų Deivilė nenorėjo sustoti. Švietimo vadybos magistrantūroje ji ieško kitų saviraiškos galimybių švietimo srityje, domisi ne tik vaikų mokymu, bet ir mokyklos veikla iš platesnės perspektyvos. Ji norėtų kurti, išbandyti naujus dalykus, prisidėti prie ugdymo proceso ir galbūt ateityje save atrasti kitame mokyklos vaidmenyje.
Kasdien dirba su dvidešimčia skirtingų asmenybių
Dar vaikystėje Deivilė mėgo žaisti mokytoją ir mokyti skaityti lėles. Vėliau šis susidomėjimas buvo prislopęs, tačiau vyresnėse klasėse per Mokytojų dieną išbandžiusi mokytojos vaidmenį vienai dienai ji vėl suprato, kad tai yra jos pašaukimas.
Pradėjusi dirbti ji ypač aiškiai pajuto palaikymo svarbą. Reikšmingi ne tik kolegos ar mokyklos administracija, bet ir artimieji. Mokytojo darbas neapsiriboja tuo, kas vyksta klasėje, o šalia esantys žmonės padeda įveikti sunkesnius momentus.
Vieną paplitusį mitą apie profesiją mokytoja norėtų paneigti – kad pedagogai dirba tik iki pietų. Pamokoms pasibaigus prasideda kita darbo dalis: dokumentų tvarkymas, planavimas, pasiruošimas, idėjų paieška ir saugios, mokiniams patrauklios mokymosi aplinkos kūrimas.
Prieš mokydamas vaikus, mokytojas, pasak Deivilės, turi išmokti pažvelgti į pasaulį jų akimis. Suaugusiam kai kurie dalykai gali atrodyti savaime suprantami ar neįdomūs, tačiau vaikui tai gali būti visiškai naujas pasaulis.
Likiškėlių progimnazijoje Deivilė moko 1c klasę. Ji mano, kad apie tai, kaip mokiniams sekasi jos klasėje, geriausiai galėtų papasakoti patys vaikai. Jai ši veikla yra įdomi, prasminga ir kupina iššūkių, ypač todėl, kad pirmokai dar tik mokosi būti mokiniais.
Mokytojos teigimu, išmokyti vaiką skaityti lengviau nei susitarti su dvidešimčia pirmokų. Skaitymui galima pasitelkti metodus ir pratimus, o vienoje klasėje susitinka dvidešimt skirtingų asmenybių.
Darbas su vaikais ją moko kantrybės ir lankstumo. Jie greitai primena, kad ne viską galima suplanuoti: kartais paruoštas pamokos planas pasikeičia, nes mokiniams tą dieną reikia visai kito dalyko.
Net ir į klasę atėjusi liūdnesnė Deivilė po kelių minučių gali pasijusti geriau. Vaikai geba greitai pakelti nuotaiką, o kartais pakanka vieno netikėto klausimo ar komentaro, kad mokytoja pati pradėtų juoktis.
Triukšmingoje klasėje jos „slaptas ginklas“ – ramybė. Ji nebando kalbėti garsiau už mokinius, o kartais tiesiog nustoja kalbėti ir palaukia. Tuomet vaikai patys supranta, kad reikia susikaupti, ir pradeda raminti vieni kitus.
Jeigu 1c klasė apie ją parašytų vieną sakinį, Deivilė norėtų perskaityti: „Su mūsų mokytoja gera būti, nes ji mus supranta.“ Tokį įvertinimą ji laikytų vienu gražiausių.
Kasdien mokosi kartu su mokiniais
Deivilė neturi vieno konkretaus pomėgio. Jai patinka mokytis skirtingų dalykų, išbandyti naujas veiklas ir nuolat įgyti naujų žinių. Dėl to ji sunkiai ilgai užsibūna vienoje vietoje.
Mokytoja sako kasdien pasijuntanti kaip vaikas, kai pamokose mokinius bando sudominti žaidimais, kūrybinėmis veiklomis ir kitais netradiciniais metodais. Jai pačiai smagu įsitraukti ir stebėti, kaip mokymasis tampa žaidimu bei atradimu.
Daugiausia džiaugsmo jai suteikia paprasti dalykai: mokinio džiaugsmas atlikus užduotį, apkabinimas ar šypsena. Jei galėtų vienai dienai apsikeisti vietomis su vienu iš mokinių, Deivilė norėtų dar kartą patirti pirmąją klasę – tik šįsyk ją pamatyti pirmoko akimis, kai viskas dar nauja, nepažįstama ir kupina atradimų.
Deivilė save apibūdina kaip alytiškę ir mokytoją, kuri kasdien auga kartu su mokiniais. Jos manymu, kiekvienam žmogui kartais verta pažvelgti į savo vidinį vaiką – tą, kuris nebijo smalsauti, žaisti ir mokytis.
