Pertraukos darbe virto baimės priežastimi: ką darbuotojai gali daryti, jei neleidžiama net nueiti į tualetą?

Darbuotojų pasakojimai rodo, kad kai kuriose darbovietėse iki šiol kontroliuojama kiekviena minutė, praleista ne prie darbo stalo, o žmonės nedrįsta nei pavalgyti, nei trumpam atsikvėpti ar pasinaudoti tualetu. Naujienų portalas tv3.lt aiškinosi, kokios pertraukos darbuotojams priklauso pagal teisės aktus ir kur kreiptis, jei jų nesuteikiama.

Kokios pertraukos priklauso darbuotojams?

Valstybinė darbo inspekcija (VDI) nurodo, kad per darbo dieną gali būti suteikiamos kelių rūšių pertraukos.

Įprastai pietų pertrauka turi būti suteikta ne vėliau kaip po 5 valandų darbo. Ji negali trukti trumpiau nei 30 minučių ir ilgiau nei 2 valandas. Teisininkė Evelina Kiznė aiškino, kad, jei darbuotojas pradeda dirbti 8 valandą ryto, pietų pertrauka jam turi būti suteikta ne vėliau kaip 13 valandą.

Vis dėlto, susitarus dėl suskaidytos darbo dienos laiko režimo, darbovietėje gali būti taikoma kitokia tvarka. Pertraukų pradžią, pabaigą, trukmę ir kitas sąlygas nustato darbo teisės normos bei darbo dienos ar pamainų grafikai.

Jei dėl gamybos sąlygų darbuotojui neįmanoma suteikti įprastos pertraukos pailsėti ir pavalgyti, jam turi būti sudaryta galimybė pavalgyti darbo metu. Toks laikas įskaičiuojamas į darbo laiką ir apmokamas.

Darbuotojams taip pat gali būti suteikiamos fiziologinės pertraukos pagal jų poreikį. Jos gali būti reglamentuotos darbdavio vidaus dokumentuose, įskaičiuojamos į darbo laiką ir apmokamos.

Tokios pertraukos paprastai skirtos natūraliems biologiniams poreikiams, pavyzdžiui, nueiti į tualetą ar atsigerti vandens. Rūkymas fiziologiniu poreikiu nelaikomas, nes tai yra priklausomybė. Tačiau praktikoje darbdaviai šį klausimą sprendžia nevienodai: vieni rūkymo pertraukas įskaičiuoja į darbo laiką, kiti leidžia rūkyti tik per pietų pertrauką.

Pertraukų skaičius ir trukmė gali priklausyti nuo atliekamo darbo. Prie kompiuterio dirbantiems žmonėms turi būti suteikiama galimybė pailsėti kas valandą arba keičiama veikla, kad būtų sumažintas darbo prie vaizduoklio krūvis.

Dirbant 8 valandų darbo dieną prie kompiuterio ar kito ekrano, kas valandą turi būti daroma 5–10 minučių pertrauka. Dirbant 12 valandų darbo dieną, kai darbo savaitė trunka 40 valandų, pirmosios 8 valandos reglamentuojamos pagal 8 valandų pamainos režimą, o likusias 4 valandas po kiekvienos darbo valandos turi būti daroma 15 minučių pertrauka.

Specialios pertraukos taip pat numatomos dirbant lauke, nešildomose patalpose, profesinės rizikos sąlygomis, atliekant sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą.

  • Lauke, kai temperatūra yra žemesnė kaip –10 ℃ arba aukštesnė kaip +28 ℃, taip pat nešildomose patalpose, kai temperatūra žemesnė kaip +4 ℃, pertraukos turi būti suteikiamos ne rečiau kaip kas 1,5 valandos.
  • Dirbant profesinės rizikos sąlygomis, sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą, specialių pertraukų dažnumas priklauso nuo profesinės rizikos dydžio ir pobūdžio, tačiau jos turi būti suteikiamos ne rečiau kaip kas 1,5 valandos.

Per 8 valandų darbo dieną specialios pertraukos turi trukti ne mažiau kaip 40 minučių. Jei darbo diena ar pamaina trunka kitaip, pertraukų trukmė turi būti proporcinga darbo laikui. VDI taip pat primena, kad Vyriausybė gali nustatyti papildomus darbo ir poilsio laiko ypatumus skirtinguose ekonominės veiklos sektoriuose.

Pietų metu darbuotojas neprivalo likti darbovietėje

Per pietų pertrauką darbuotojas turi teisę palikti darbovietę. Darbdavys negali reikalauti, kad jis liktų darbo vietoje, būtų pasiekiamas telefonu ar praneštų, kur eina.

Taip yra todėl, kad pietų pertrauka neįskaičiuojama į darbo laiką ir už ją nemokamas darbo užmokestis. Tuo metu darbuotojas nėra darbdavio žinioje ir gali laisvai disponuoti savo laiku.

Kitaip yra tais atvejais, kai dėl darbo pobūdžio žmogus negali palikti darbo vietos, pailsėti ar pavalgyti. Tokiems darbuotojams, pavyzdžiui, operatoriams, dispečeriams ar vaikų auklėms, turi būti sudaryta galimybė pavalgyti darbo metu. Šis laikas įskaičiuojamas į darbo laiką ir apmokamas, tačiau darbuotojas tuo metu negali išeiti iš darbovietės.

Darbdavys gali nustatyti konkrečią pietų pertraukos pradžią ir pabaigą, kad nenutrūktų darbas. Jis taip pat gali sudaryti grafiką, užtikrinantį, kad klientai visada būtų aptarnaujami, arba reikalauti pertraukos metu perduoti darbo priemones kitam darbuotojui.

Specialių ir fiziologinių pertraukų metu darbuotojas lieka darbdavio žinioje, nes šios pertraukos įskaičiuojamos į darbo laiką. Vis dėlto jų metu negalima reikalauti dirbti – jų paskirtis yra poilsis. Darbdavys gali nustatyti, kad dėl saugos reikalavimų darbuotojas turi likti įmonės teritorijoje, tačiau negali liepti atlikti darbo funkcijų.

Darbuotojai apie pažeidimus dažnai nutyli

Nors teisė į pertraukas yra numatyta teisės aktuose, darbuotojai neretai bijo ja pasinaudoti ar pranešti apie pažeidimus. Pagrindinė tokio elgesio priežastis – baimė prarasti darbą.

Įstatymas draudžia atleisti žmogų dėl to, kad jis teisėtai naudojasi savo teisėmis. Tačiau praktikoje, pasak E. Kiznės, darbdaviai gali ieškoti kitų atleidimo priežasčių, tiesiogiai nesiedami sprendimo su darbuotojo naudojimusi pertraukomis.

Ši baimė ypač stipri mažesniuose miestuose, kur darbo vietų pasirinkimas ribotas, ir tarp vyresnių darbuotojų, kuriems sunkiau susirasti naują darbą. Teises ginantys žmonės taip pat gali susidurti su psichologiniu spaudimu, izoliavimu nuo kolektyvo ar ribojamomis karjeros galimybėmis.

Kur kreiptis, jei pertraukos nesuteikiamos?

Jeigu darbdavys nesuteikia teisės aktuose numatytų privalomų pertraukų, darbuotojas gali pateikti rašytinį skundą VDI teritoriniam skyriui. Jame galima prašyti įvertinti konkrečią situaciją ir pritaikyti poveikio priemones darbdaviui. Skundą leidžiama pateikti neatskleidžiant savo tapatybės.

Į VDI galima kreiptis raštu, elektroniniu būdu el. paštu arba atvykus į teritorinį padalinį. Nustačiusi pažeidimus, inspekcija gali skirti darbdaviui administracines nuobaudas.

Jei kyla ginčas dėl darbo užmokesčio už pertraukas, kurios turėjo būti įskaičiuotos į darbo laiką, darbuotojas gali kreiptis į darbo ginčų komisiją (DGK). Ji ginčus nagrinėja nemokamai, o procesas paprastai trunka iki 30 dienų. Įsiteisėję komisijos sprendimai yra privalomi vykdyti.

Darbuotojas gali prašyti ne tik pašalinti pažeidimą, bet ir atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pavyzdžiui, jei dėl nesuteiktų pertraukų pablogėjo sveikata ir teko patirti gydymo išlaidų, gali būti reikalaujama jas kompensuoti.

VDI nurodo, kad 2024 m. gavo 35 skundus dėl nesuteiktų pertraukų. Tuo metu per 2025 m. I pusmetį darbo ginčų komisija išnagrinėjo 220 reikalavimų dėl darbo ir poilsio laiko.

Atsakomybė darbdaviui priklauso nuo pažeidimo pobūdžio ir nuo to, ar buvo nesilaikyta darbo teisės, ar darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų. Vis dėlto dažniausiai VDI inspektoriui nustačius pažeidimus taikomos administracinio poveikio priemonės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *