Vis dėlto S. Palenskienė pabrėžia, kad tokiomis akimirkomis svarbiausia ne muzikinis pasirodymas, o malda ir pagarba mirusiajam.
Į giedojimą atvedė mama
Šiemet laidotuvių giedotoja Sonata Palenskienė skaičiuoja daugiau nei tris dešimtmečius šiame darbe. Į šią veiklą ją įtraukė mama, pradėjusi giedoti netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Būdama 18 metų Sonata iš mamos išgirdo pasiūlymą pabandyti giedoti kartu. Ji pradėjo vaikščioti su giedotojais, klausytis ir stebėti, ar ši veikla jai tinka. Moteris prisimena greitai supratusi, kad giedojimas jai patinka, todėl išmoko šio amato ir, net baigusi mokslus, liko jame.
Pašnekovė neslepia, kad laidotuvių giedojimas jai nėra vien darbas. Kadangi yra tikinti, šią veiklą ji vertina ir kaip dvasinį tarnavimą. Tačiau nuolat matyti artimųjų skausmą dėl netekties nėra lengva.
Pandemija pakeitė laidotuvių tradicijas
Per daugiau nei 30 metų S. Palenskienė pastebėjo, kad laidotuvių giedojimas nebėra toks populiarus kaip anksčiau. Jos teigimu, ypač ryškų lūžį sukėlė COVID-19 pandemija.
Anksčiau ši paslauga buvo itin paklausi, tačiau po pandemijos jos poreikis smarkiai sumažėjo. Giedotojos manymu, tuo metu žmonės suprato, kad atsisveikinti galima ir be įprastų apeigų, todėl dalis prie ankstesnių tradicijų nebegrįžo.
Kartu pasikeitė ir artimųjų lūkesčiai. Jie dažniau vertina paslaugos kokybę ir nori, kad atsisveikinimas būtų pritaikytas prie jų pageidavimų. S. Palenskienė pabrėžia, kad svarbu ne tik nepriekaištingai atlikti muziką, bet ir bendraujant su žmogumi pajusti, kokio žodžio jam reikia tą sunkią akimirką.
Tradicines giesmes vis dažniau keičia šviesesnė muzika
Pasak giedotojos, pasikeitė ir artimųjų muzikiniai pasirinkimai. Prieš 30 metų atsisveikinimuose beveik išimtinai skambėdavo senosios šermenų giesmės, o dabar dažniau prašoma šviesesnių ir šiuolaikiškesnių kūrinių.
S. Palenskienė teigia, kad kai kurių senųjų giesmių tekstai žmonėms atrodo pernelyg žiaurūs, todėl repertuare pradėta ieškoti kitokios muzikos. Tradicinės giesmės visiškai neišnyko – daliai žmonių jos tebėra svarbi tikėjimo ir atsisveikinimo dalis.
Ne visi laidotuves vertina kaip religinę apeigą. Kai kuriems svarbesnė muzikinė atmosfera, todėl jie renkasi smuiką, violončelę ar kitus instrumentus. Giedotoja sako turinti prisitaikyti prie skirtingų pageidavimų, tačiau jos pačios požiūris į tradicijas nesikeičia.
Paklausta, ką patartų artimiesiems, Sonata visada rekomenduoja vakare giedoti Žemaičių Kalvarijos Kalnus. Ji pabrėžia, kad nebūtina rinktis tokios ilgos versijos, kokia būdavo giedama anksčiau – su kiekviena šeima aptariama, kiek laiko žmonės gali išbūti.
Anksčiau Kalnų giedojimas galėdavo trukti net kelias valandas, tačiau dabar ilgos apeigos pasirenkamos rečiau. Vis dėlto, pasak giedotojos, šios giesmės yra ne vien muzikinė atsisveikinimo dalis – jos taip pat išreiškia tikėjimą.
Giedojimas per laidotuves kainuoja iki 400 eurų
Vienos nustatytos laidotuvių giedojimo kainos nėra. Ji priklauso nuo kelionės vietos, giedotojų skaičiaus, pasirinktų instrumentų ir apeigų trukmės.
Paprastai ši paslauga kainuoja nuo 220 iki 400 eurų. Galutinę sumą lemia artimųjų pageidavimai ir pasirinktas atlikimas.
Jeigu pakanka dviejų žmonių ir kanklių, kaina būna mažesnė. Norint trijų ar keturių giedotojų, smuiko ar kitų instrumentų, ji didėja. Ilguosius Kalnus dviese atlikti sudėtinga, todėl kartais prireikia didesnės komandos.
Paslaugų kainos per metus keitėsi dėl bendros ekonominės padėties, infliacijos ir augančių mokesčių, tačiau, anot S. Palenskienės, jos didinamos palaipsniui.
Giedotoja atsižvelgia ir į artimųjų finansines galimybes. Jeigu žmogui sunku sumokėti, bet jis tikintis ir nori, kad būtų giedami Kalnai, ieškoma kompromiso. Tokiais atvejais taikomos nuolaidos, o esant itin sudėtingai situacijai paslauga gali būti suteikta ir nemokamai.
Jaunų žmonių netektys sukrečia labiausiai
Per daugelį darbo metų S. Palenskienė dalyvavo labai skirtinguose atsisveikinimuose. Ji sako, kad mirtį lengviau priimti tuomet, kai žmogus nugyveno ilgą gyvenimą ir jo išėjimas atrodo natūralus. Tačiau netikėta jauno žmogaus mirtis artimuosius paveikia visiškai kitaip.
Ypač sunku būna tuomet, kai mirtis ištinka per avariją ar staigią ligą ir šeima dar nespėja suvokti, kas nutiko. Tokie atsisveikinimai paveikia net ir daug metų laidotuvėse giedančius žmones.
Giedotoja prisimena atvejų, kai artimųjų skausmas būdavo toks stiprus, kad giedoti beveik neįmanoma. Kartais žmonės griūdavo ant karsto ir klykdavo, o giedotojoms gerklę užspausdavo gumulas. Tuomet tekdavo tik groti, nes nė viena nebegalėdavo giedoti.
Kitų žmonių netekties išgyvenimus Sonata kartais parsineša ir į namus. Per šį darbą matytos istorijos pakeitė jos požiūrį į gyvenimą. Kasdien susidurdama su jo trapumu, ji pradėjo kitaip vertinti pyktį, pinigus ir turtą.
Emocijas padeda suvaldyti sportas ir tikėjimas
Nors giedotoja jautriai reaguoja į kitų žmonių netektis, ji išmoko atskirti darbą nuo asmeninių emocijų. Priešingu atveju nuolatinis susidūrimas su gedulu ilgainiui būtų per sunkus.
Į įprastas laidotuves ji stengiasi ateiti kaip į darbą ir tarsi atsiriboti. Pasak S. Palenskienės, jeigu per kiekvienas laidotuves atiduotum visas savo emocijas, pats galiausiai palūžtum.
Po sunkių dienų jai padeda sportas, meditacija, malda ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Tikėjimas, jos manymu, leidžia į mirtį pažvelgti kitaip ir priimti ją kaip gyvenimo dalį.
Po daugiau nei 30 metų šiame darbe S. Palenskienė įsitikinusi, kad atsisveikinimo prasmę lemia ne instrumentų skaičius, giesmių trukmė ar išleista pinigų suma.
Svarbiausia, kad atsisveikinimas būtų prasmingas mirusiajam ir jo artimiesiems, o greta muzikos jį lydėtų nuoširdus žmogiškas ryšys.
