Užsakant šventąsias mišias, krikštynas ar santuokos apeigas, žmonėms dažnai kyla klausimas, kokią sumą reikėtų paaukoti. Vieni tariasi su artimaisiais, kiti atsakymo ieško internete, tačiau ne visada aišku, ar bažnyčioje egzistuoja nustatyta auka ir ką daryti tiems, kurie šiuo metu neturi pakankamai pinigų.
Alytaus Šv. Kazimiero parapijos kunigas Vytautas Mazirskas naujienų portalui tv3.lt paaiškino, nuo ko turėtų priklausyti aukos dydis, ar negalintys aukoti turėtų jaustis kalti ir kam panaudojami bažnyčioje surinkti pinigai.
Konkrečios sumos parapijoje nėra
V. Mazirsko teigimu, jo parapijoje nenustatyta suma, kurią žmogus privalėtų paaukoti. Kiekvienas turėtų prisidėti pagal savo finansines galimybes.
Kunigas pabrėžė, kad auka nėra mokestis už religinę paslaugą. Jei būtų nurodyta konkreti suma, privaloma užmokėti už apeigas, tai jau būtų kaina, o ne auka. Todėl mažesnes pajamas gaunantis žmogus gali paaukoti tiek, kiek pajėgia.
Dvasininkas taip pat priminė, kad teologijoje prekyba šventais dalykais vadinama simonija, todėl prašyti nustatyto atlygio už šventus dalykus nėra tinkama.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal žmogaus išvaizdą neįmanoma spręsti apie jo vidinį nusiteikimą ar finansines galimybes. Prabangiau apsirengęs žmogus gali paaukoti mažiau, o sunkiai gyvenantis senyvas žmogus kartais paaukoja tiek, kad kunigui tenka jį stabdyti.
Kokia auka tinkama per krikštynas ar vestuves?
Krikštynų ir vestuvių atvejais taip pat nėra vieno visiems tinkamo skaičiaus. Kunigo teigimu, auka turi atitikti žmogaus galimybes.
Jei žmogus gali skirti dviženklę sumą, aukoja dviženklę, o jei gali – triženklę. Tačiau tai gali būti ir 10, ir 100 eurų, nes galutinį sprendimą lemia aukotojo finansinė padėtis.
Svarbiausia, kad žmogus nejaustų pareigos prisidėti tiek, kiek nurodo kiti. Nedidelė auka netampa netinkama vien todėl, kad kažkas tikėjosi didesnės sumos.
Neturint pinigų aukoti neprivaloma
Pasak V. Mazirsko, žmogus, šiuo metu negalintis paaukoti, neturėtų dėl to jausti kaltės. Kunigas pabrėžė kalbantis apie savo patirtį ir negalintis atsakyti už visus dvasininkus, tačiau jo praktikoje yra buvę atvejų, kai žmonės į jį kreipėsi išgyvendami itin sunkius momentus.
Jis pasakojo apie ligoninėje, reanimacijoje ar komoje esančius žmones, kurių artimieji prašė melstis, nors neturėjo pinigų aukai. Tokiais atvejais malda už sveikatą, išgijimą ir malonę buvo teikiama be jokio atlygio.
Kunigas taip pat nurodė, kad galimybė kreiptis dvasinės pagalbos neturėtų priklausyti nuo žmogaus piniginės. Nors kunigams taikoma tam tikra tvarka, svarbu įvertinti ir konkrečią žmogaus situaciją.
V. Mazirskas pabrėžė, kad ne visada galima aklai laikytis vien taisyklės raidės – būtina atsižvelgti į aplinkybes. Jo žodžiais, Jėzus yra sakęs: raidė užmuša, o dvasia teikia gyvybę.
Kur panaudojamos bažnyčioje paaukotos lėšos?
Kalbėdamas apie aukas, kunigas išskyrė du skirtingus lėšų šaltinius. Pinigai, paaukoti už šventąsias mišias, krikštynas ir santuokas, yra kunigų pragyvenimo šaltinis. Laidotuvių atveju svarbiausia auka taip pat siejama su mišiomis už mirusįjį.
Kitoms reikmėms naudojamos per sekmadienio rinkliavas arba kitais būdais parapijai paaukotos lėšos. Rinkliavos paprastai vyksta kiekvieną sekmadienį ir per privalomas iškilmes, net jei jos rengiamos ne sekmadienį.
Parapijai galima paaukoti ir tiesiogiai, atvykus į raštinę, taip pat palikti auką įsigyjant kalėdaičių prieš Kalėdas.
Šie pinigai skiriami kasdieniam parapijos gyvenimui: bažnyčios ir kitų pastatų priežiūrai, remontui, komunaliniams mokesčiams, darbuotojų atlyginimams bei kitiems būtiniems darbams.
Kunigas pabrėžė, kad aukos kunigų pragyvenimui ir parapijos išlaikymui nėra tas pats. Todėl norint suprasti, kam skirti paaukoti pinigai, reikia atsižvelgti į tai, kokiu būdu jie surinkti ir kam buvo skirti.
