Šarūnas Kasmauskas savo profesinį kelią pakeitė iš esmės. Karo mediko darbą, kuriame netrūko įtampos ir atsakomybės, jis iškeitė į vaikystėje puoselėtą svajonę – sodininkystę.
Kretingos rajone Š. Kasmauskas įkūrė japonišką sodą. Jo kūrimo darbai pradėti prieš 20 metų, o šiandien kasmet čia apsilanko daugybė žmonių. Pats vyras teigia, kad tokį sprendimą, jei reikėtų, priimtų dar kartą.
Į kariuomenę atėjo būdamas 26-erių
Šio gyvenimo etapo pradžia siekia 34 metų senumo įvykius. 1992-aisiais Š. Kasmauskas baigė Kauno medicinos akademiją, dabar vadinamą Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Tuo metu prie Krašto apsaugos ministerijos buvo kuriama Centrinė medicinos tarnyba ir plėtojama Ekstremalių situacijų bei katastrofų medicinos kryptis.
Iš prigimties smalsus medikas pradėjo bendrauti su šiose srityse dirbusiais žmonėmis. Netrukus jam buvo pasiūlyta prisijungti prie komandos.
Baigęs būtinas komisijas ir pradėjęs tvarkyti dokumentus, jis sulaukė netikėto pasiūlymo vykti į Klaipėdą. Lietuva tuo metu iš Rusijos buvo įsigijusi du karinius laivus, kuriems reikėjo medicinos tarnybos viršininko.
Nors ką tik studijas baigęs gydytojas pripažino dar daug ko nežinantis, jam buvo pažadėta pagalba ir palaikymas. Taip Š. Kasmauskas labai greitai atsidūrė Klaipėdoje. Namuose tuo metu augo vos kelių mėnesių vaikas, tačiau vyras iššūkį priėmė ir jau kitą dieną išvyko dirbti.
Jo laukė užduotis sukurti visą medicinos sistemą nuo nulio: nustatyti, kaip medicinos tarnyba turėtų veikti laivuose, kokių specialistų reikėtų ir kaip būtų organizuojama pagalba krante.
Tai buvo laikotarpis po Sovietų Sąjungos kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos. Šalis perėmė įvairius pastatus ir infrastruktūrą, todėl reikėjo steigti medicinos punktus, numatyti pagalbos kariams teikimo tvarką ligos ar traumos atveju ir pasirūpinti jų transportavimu į ligonines.
Didelę jo darbo dalį sudarė organizacinės užduotys. Pratybų metu tekdavo rūpintis visais medicininiais klausimais, o būdamas vienintelis gydytojas jis neretai pats plaukdavo kartu su laivais.
Nors Lietuva dar nebuvo NATO narė, jos laivai jau dalyvavo tarptautinėse pratybose Baltijos ir Šiaurės jūrose. Dėl to Š. Kasmauskui teko vykti į Norvegiją, Švediją ir kitas šalis.
Atsakomybė buvo didžiulė, tačiau darbas įtraukė
Š. Kasmauskas pripažino, kad tokiam jaunam žmogui eiti tokias pareigas ir tinkamai atlikti darbą buvo nelengva. Vis dėlto veiklos įdomumas, pasak jo, nustelbė kylančius sunkumus.
Organizacinės užduotys jo negąsdino. Priešingai, jam patiko kurti naują sistemą ir matyti apčiuopiamus rezultatus.
Medikas taip pat pabrėžė, kad visada galėjo sulaukti pagalbos: pasikonsultuoti telefonu, nuvykti pas specialistus ar kreiptis patarimo. Tiesa, tuo metu kariuomenės galimybės buvo ribotos – trūko lėšų ir vaistų.
Situaciją gerino bendravimas su kitų šalių kariais ir medikais. Pratybose jis susipažino su amerikiečių, vokiečių, olandų ir švedų gydytojais, o jų parama padėjo daliniui būti gana gerai aprūpintam medicinos priemonėmis.
Šiam darbui Š. Kasmauskas skyrė ketverius metus. Kol sistema buvo kuriama ir kiekviena užduotis atrodė nauja, veikla teikė daug pasitenkinimo. Tačiau vėliau atsirado noras gyvenime kažką pakeisti.
Jis buvo planavęs metams išvykti į Karo akademiją Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau jau turėjo šeimą ir neįsivaizdavo tokio ilgo išsiskyrimo. Be to, finansinė padėtis nebuvo lengva – kartais atlyginimo neužtekdavo net kelionėms automobiliu tarp Palangos ir Klaipėdos.
Kariuomenėje darbo diena taip pat nesibaigdavo kartu su oficialiomis darbo valandomis. Grįžus namo po kelių minučių galėdavo suskambėti telefonas ir tekti skubiai grįžti dėl incidento ar sveikatos problemų.
Tokios aplinkybės vis labiau mažino laiką asmeniniam gyvenimui. Galiausiai Š. Kasmauskas nusprendė palikti kariuomenę – ir vėliau pasuko visiškai kitu keliu, įgyvendindamas seną svajonę apie sodininkystę.
