Priklausomybė slepiasi net už „nekalto“ įpročio: artimieji gali nesąmoningai palaikyti ligą

Kunigas Kęstutis Dvareckas, daugelį metų lydintis priklausomų žmonių sveikimo kelią, atkreipia dėmesį, kad liga paliečia ne tik vartojantį ar rizikingai besielgiantį žmogų. Į jos poveikį įtraukiami ir artimieji, kurie iš meilės kartais pradeda dengti pasekmes.

Pavojus gali slėptis už įvairių dalykų – kvapnios elektroninės cigaretės, ilgai ir didėjančiomis dozėmis vartojamų vaistų ar iš pirmo žvilgsnio nekalto lošimo telefonu. Priklausomybė ne visuomet pastebima iš karto: žmogus gali dirbti, vadovauti, kurti šeimą ir atrodyti linksmas, nors jo problema ilgai lieka nepastebėta.

Pasak K. Dvarecko, svarbus įspėjamasis ženklas yra nuolatinis mėginimas medžiagomis ar tam tikru elgesiu pakeisti savo vidinę būseną. Užuot priėmęs liūdesį, nerimą ar baimę ir bandęs suprasti, ką šie jausmai signalizuoja, žmogus juos slopina.

Problema prasideda ne tada, kai viskas tampa akivaizdu

Su psichoaktyviosiomis medžiagomis ar rizikingu elgesiu gali susidurti kiekvienas, tačiau žmonės į tai įsitraukia nevienodai. Vieni kasdienybėje jaučiasi pakankamai gerai, o kiti medžiagų poveikį ima vertinti kaip trūkstamą detalę, leidžiančią trumpam pabėgti nuo gėdos, nerimo ar baimės.

K. Dvareckas priklausomybę apibūdina kaip psichikos ir elgesio sutrikimą, kai žmogus, nepaisydamas skaudžių padarinių, toliau vartoja medžiagas arba kartoja žalingą elgesį. Tai nėra vien valios stygiaus ar moralinio silpnumo klausimas. Kuo ilgiau ignoruojamos priežastys, dėl kurių norisi save „nuskausminti“, tuo labiau gali gilėti problema.

Net ir priklausomas lošėjas iš pradžių gali būti veiklus, sąmojingas, charizmatiškas ir sėkmingai vadovauti. Tik ligai progresuojant gali išryškėti skolos, melas, santykių sunkumai ir problemos darbe.

Elektroninės cigaretės paauglius vilioja kaip saldainiai

Vienas didžiausių K. Dvarecko rūpesčių – jaunimas. Jo teigimu, paaugliai susiduria su daugybe progų išbandyti psichoaktyviąsias medžiagas, o kai kurie elektroninių cigarečių įrenginiai savo išvaizda ir vaisiniais kvapais primena saldumynus.

Toks dizainas gali suklaidinti ir vaikus, ir tėvus, kurie įrenginį palaiko nepavojingu arba prilygina įprastai cigaretei. Tv3.lt pašnekovas pastebi, kad jauni žmonės kartais maišo skirtingas medžiagas, o jų vartojimą gali lydėti psichikos sveikatos sutrikimai.

Kai kuriems prasideda haliucinacijos ar psichozės, jie patenka į psichiatrijos ligonines, praranda studijas, emocinę pusiausvyrą ir įprastą gyvenimo ritmą. Kuo vėliau žmogus pradeda eksperimentuoti su psichoaktyviosiomis medžiagomis, tuo geriau, tačiau pagalbos jaunimui Lietuvoje, kunigo vertinimu, vis dar nepakanka.

Eksperimentuoti gali paskatinti ir noras pritapti, būti madingos bendraamžių grupės dalimi. Vis dėlto skirtingų žmonių rizika nėra tokia pati: vienam pasekmės ilgai gali būti nepastebimos, kitam jos greitai tampa sunkios ir negrįžtamos.

K. Dvareckas pataria apskritai neeksperimentuoti, o kilus klausimų pagalbos ieškoti nelaukiant, kol problema taps akivaizdi. Jis išskiria Kauno paauglių skyrių Respublikiniame priklausomybės ligų centre, kuriame dirbama su priklausomais paaugliais. Kitos iniciatyvos, pasak jo, dar tik kuriasi.

Tėvams svarbu neapsiriboti draudimais ar bausmėmis. Įtarus vartojimą, verta kreiptis į specialistus net ir tada, kai pats jaunuolis problemą neigia.

Vaistų vartojimas gali tapti nepastebima priklausomybe

Kunigas taip pat kalba apie žmones, ilgą laiką vartojančius psichotropinius vaistus. Pasitaiko atvejų, kai vaistai geriami metų metus ir vis didesnėmis dozėmis, nors tokio ilgalaikio vartojimo nerekomenduoja ir dalis psichiatrų.

Tuomet žmogus gali nebejausti nerimo ar kitų būsenų, nuo kurių bėga, tačiau kartu apskritai prarasti gebėjimą ką nors jausti. Negavęs vaistų jis patiria abstinenciją, o juos vartodamas – savotišką nejautrą.

K. Dvareckas pabrėžia, kad ilgai ar didelėmis dozėmis vartotų vaistų negalima nutraukti savarankiškai. Dėl dozės mažinimo ir gydymo nutraukimo būtina tartis su gydytoju. Tokia priklausomybė gali slėptis po įprasto gyvenimo paviršiumi, todėl pats žmogus ir jo aplinka ilgai nesupranta, kad reikalinga pagalba.

Lošimui pakanka vieno telefono

Dar viena nerimą kelianti elgesio priklausomybė – lošimas. Telefonas leidžia lošti, skolintis pinigų ir tęsti žaidimą taip, kad artimieji ilgą laiką nieko neįtartų.

Lošimo finansiniai padariniai gali būti ypač sunkūs, nes nėra aiškios ribos, kuri sustabdytų pralošiamą sumą. Ligai progresuojant žmogus siekia bet kokia kaina užsimiršti ir trumpam nuslopinti savo būseną, todėl gali užstatyti bet ką, kad tik galėtų lošti.

Ši priklausomybė paveikia ne tik pinigus, bet ir visą žmogaus gyvenimą. Gali nutrūkti santykiai, išnykti ankstesni interesai, sustoti studijos, atsirasti skolos ir beviltiškumo jausmas. Kai kuriems žmonėms kyla ir savižudybės rizika, todėl artimieji į didėjančias skolas bei staigius elgesio pokyčius turėtų reaguoti rimtai.

Artimieji iš meilės gali padėti ligai augti

Šeimos nariai dažnai pirmieji pastebi, kad kažkas negerai. Tačiau jie gali ir netyčia palaikyti priklausomybę: apmokėti skolas, teisinti žmogų prieš darbdavius ar giminaičius, tikėti pažadais, kad vartojimas ar lošimas daugiau nepasikartos.

Pasak K. Dvarecko, tokie veiksmai dažniausiai kyla iš meilės ir rūpesčio, tačiau finansinė pagalba gali sudaryti sąlygas priklausomybei tęstis. Jei problemos nuolat išsprendžiamos už žmogų, jis gali nepajusti realių savo elgesio padarinių.

Artimieji neretai metų metus gyvena nerimaudami, meluoja aplinkiniams ir laukia pažadų išsipildymo. Jų parama svarbi, tačiau ji neturėtų reikšti nuolatinio skolų dengimo ar pasekmių slėpimo. Artimiesiems taip pat verta kreiptis į specialistus ar savipagalbos grupes ir nustatyti priklausomam žmogui aiškias ribas.

Pagalbos kartais vengiama baiminantis, kad gydymas bus įrašytas dokumentuose ir pakenks karjerai, studijoms ar galimybei gauti paskolą. K. Dvarecko manymu, artimieji tokias baimes gali sustiprinti mėgindami apsaugoti žmogų nuo galimų nepatogumų, tačiau delsimas leidžia problemai dar labiau įsitvirtinti.

Specialisto pagalbos nereikia laukti iki visiško „dugno“

Dažnai pagalbos ieškoma tik tada, kai atsiranda skyrybos, prarandamas darbas, pablogėja sveikata, susikaupia skolos arba kyla problemų dėl vaikų priežiūros. Vis dėlto K. Dvareckas ragina nelaukti tokių pasekmių.

Jei žmogus nerimauja dėl savo santykio su medžiaga ar lošimu, jis gali pasitarti su specialistu ir neturėdamas diagnozės. Priklausomybė paprastai neatsiranda staiga – ji vystosi nepaisant įspėjamųjų ženklų.

Kunigas taip pat siūlo domėtis anoniminėmis alkoholikų, narkomanų ar lošėjų grupėmis. Kai kurie susitikimai vyksta nuotoliniu būdu, o į atvirą susirinkimą galima ateiti tiesiog pasiklausyti kitų žmonių istorijų ir palyginti jas su savo patirtimi. Viešas kalbėjimas apie priklausomybę mažina stigmą ir gali padėti žmonėms kreiptis anksčiau.

Detoksikacija – tik pirmasis sveikimo etapas

Pagalbos pobūdis priklauso nuo vartotų medžiagų, jų vartojimo trukmės, žmogaus sveikatos būklės ir reikalingos paramos. Ilgai vartojant alkoholį ar kai kuriuos vaistus, staigus nutraukimas gali būti pavojingas, todėl pirmiausia gali prireikti medikų pagalbos.

Tačiau detoksikacija nėra gydymo pabaiga. Pašalinus medžiagas iš organizmo prasideda terapija, darbas su savimi ir atsakomybės už sveikimą prisiėmimas.

Vieniems pakanka dienos centro, psichiatro ar priklausomybių konsultanto pagalbos bei savipagalbos grupių. Kitiems reikalingas stacionarinis gydymas, o sudėtingesniais atvejais – ilgalaikė reabilitacija. Po jos kai kuriems žmonėms dar prireikia pagalbos grįžtant į darbą, sprendžiant skolas ar ieškant būsto.

Sveikimas nesibaigia nustojus vartoti. Žmogus turi išmokti spręsti kasdienius sunkumus, kalbėti apie netektis ir konfliktus bei palaikyti ryšį su tais, kurie padeda negrįžti prie senų įpročių.

K. Dvareckas blaivumą sieja ne vien su nevartojimu. Tai gebėjimas adekvačiai vertinti save, savo gyvenimą ir situacijas bei priimti tinkamus sprendimus. Tam kartais būtina ilgalaikė pagalba ir savipagalbos grupės.

Priklausomybė gali paliesti įvairaus amžiaus, profesijų ir gyvenimo patirčių žmones. Todėl svarbu nelaukti, kol žmogus pasieks vadinamąjį dugną, o pastebėjus pasikeitusį santykį su medžiaga ar elgesiu kreiptis pagalbos. Kuo anksčiau apie problemą pradedama kalbėti, tuo daugiau galimybių sustabdyti jos progresą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *