Artimo žmogaus mirtis palieka ne tik skausmą, bet ir nemažai praktinių sprendimų. Vienas sudėtingiausių – ką daryti su velionio daiktais: kada juos pradėti tvarkyti, ką pasilikti ir ką perduoti kitiems. Psichologė, psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė ir laidojimo namų „Rekviem“ atsisveikinimo ceremonijų planuotoja Karolina Jancevičiūtė paaiškino, kodėl skubėti neverta.
Gedėjimas vyksta etapais
S. Vizgaudienė teigė, kad po artimojo mirties dažnai išgyvenamos kelios gedėjimo stadijos. Pradžioje žmogų gali ištikti šokas, neigimas ir sunkumas priimti tikrovę. Tai ypač būdinga staigios mirties atveju, kai psichika tarsi bando apsaugoti nuo nepakeliamo skausmo. Jei artimasis ilgai sirgo, atsisveikinimas ir paleidimas neretai prasideda dar ligos metu.
Vėliau gali kilti pyktis, klausimai, kodėl taip nutiko, taip pat kaltės jausmas ir savigrauža. Šios emocijos kartais nukrypsta į save, aplinkinius ar pačią situaciją. Po šio etapo gali prasidėti vidinės derybos ir bandymas suprasti, ar buvo galima artimąjį apsaugoti.
Dar vėliau žmogų užplūsta gilus liūdesys, primenantis depresinę būseną. Nors šis skausmas gali atrodyti nepakeliamas, ilgainiui jį pakeičia susitaikymas ir naujos realybės priėmimas.
Pasak psichoterapeutės, anksčiau gedulas dažnai būdavo laikomas metus: žmonės dėvėdavo gedulo drabužius ir daugiau dėmesio skirdavo savo išgyvenimams. Didžiausias skausmas paprastai juntamas pirmaisiais mėnesiais, tačiau stiprus gedulas gali sugrįžti ir antraisiais metais. Įprastai sveikas gedėjimo procesas gali trukti iki dvejų metų.
Daiktų tvarkyti nereikia skubėti
Kada pradėti rūpintis velionio daiktais, vieno atsakymo nėra. S. Vizgaudienė pabrėžė, kad svarbiausia atsižvelgti į savo vidinę būseną ir pradėti tik tada, kai tam iš tiesų pasiruošta.
Vieniems artimojo daiktai tampa per sunkūs, jei nuolat primena netektį, o kitiems jie padeda išsaugoti ryšį. Daiktus galima pasidalyti šeimoje, paaukoti, atiduoti labdarai arba pasilikti. Sprendimas priklauso nuo konkretaus žmogaus jausmų ir santykio su velioniu.
Pasak psichologės, verta pasilikti tai, kas turi sentimentalią vertę ar primena artimąjį – pavyzdžiui, papuošalus, dienoraštį, užrašus ir kitus svarbius daiktus. Vis dėlto universalios taisyklės nėra, todėl reikėtų įsiklausyti į save.
Jeigu velionis dar būdamas gyvas buvo išsakęs pageidavimus dėl savo daiktų, į juos svarbu atsižvelgti. Nepaisius jo valios vėliau gali kilti vidinių konfliktų ar abejonių, ar pasielgta tinkamai.
S. Vizgaudienė atkreipė dėmesį, kad žmonės daiktus kartais pradeda tvarkyti praėjus vos kelioms savaitėms po mirties. Tačiau net ir tuomet svarbu įvertinti ne tik savo, bet ir kitų artimųjų savijautą. Jei įmanoma, sprendimus geriau atidėti, kol atsiras aiškumas, ką norima pasilikti, o su kuo – atsisveikinti.
Ilgas vengimas gali rodyti užsitęsusį gedulą
K. Jancevičiūtė taip pat sakė, kad nėra nustatyto tinkamo laiko, kada reikėtų pradėti liesti ar iš vietos judinti mirusiojo daiktus. Religingi žmonės dažnai tai daro ne anksčiau kaip praėjus mėnesiui nuo mirties, tačiau tai nėra privaloma taisyklė.
Daiktų tvarkymas gali būti per sunkus ir praėjus daugiau laiko, nes kartu su jais sugrįžta prisiminimai bei skausmas. Specialistė ragino savęs neskubinti. Kita vertus, jei velionio daiktai metus ar ilgiau nejudinami vien todėl, kad emociškai tai per sunku, tai gali būti užsitęsusio gedėjimo ženklas. Tokiu atveju verta kreiptis pagalbos į specialistus.
Gebėjimas pradėti rūpintis mirusiojo daiktais gali rodyti, kad artimieji pamažu priima netektį ir mokosi gyventi toliau. Tai gali reikšti, kad gedėjimas pasiekė gijimo etapą, tačiau pirmiausia būtina išgyventi neigimą, pyktį ir gilų liūdesį.
Daiktus galima pasilikti, atiduoti ar paaukoti
Sprendimas, ką daryti su drabužiais, papuošalais ir kitais daiktais, priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, tikėjimo ir ryšio su velioniu. Vieniems artimojo daiktų naudojimas po mirties yra prasmingas ir sentimentalus, kitiems jis kelia nemalonių asociacijų.
Daiktus galima perduoti šeimos nariams, atiduoti arba paaukoti. Labdaros organizacijos priima drabužius, buitinę techniką, buityje naudojamą tekstilę, knygas ir kitus geros būklės daiktus. Aukoti reikėtų tik tinkamus naudoti daiktus – jie turi būti švarūs, išskalbti ir tvarkingi. Netinkamų daiktų, kurių patys žmonės nebenaudotų, atiduoti nereikėtų.
Kas gali būti įdėta į įkapes?
Dar prieš laidotuves šeima dažnai atrenka daiktus, kurie bus palaidoti kartu su velioniu. K. Jancevičiūtė teigė, kad griežto sąrašo, ko į įkapes dėti negalima, nėra – į karstą ar kapo duobę gali būti dedami daiktai, kurie ten telpa. Tai gali būti kvepalai, drabužiai, papuošalai, aksesuarai, žvejybos priemonės, su pomėgiais susiję daiktai ar žaislai.
Kartu su velioniu kartais laidojami ir buityje naudojami daiktai, pavyzdžiui, patalai, pagalvė ar namų aksesuarai. Vis dėlto dažniausiai pasirenkami sentimentalūs daiktai – laiškai, piešiniai ir panašūs prisiminimai.
Laidojant tradiciniu būdu reikėtų įvertinti ne tik daiktų dydį, bet ir tai, ar jie neterš žemės. Kremavimo atveju į karstą galima dėti tik lengvai sudegančius daiktus, tokius kaip gėlės, laiškai ar nedideli tekstilės gaminiai.
Griežtai draudžiama dėti daiktus, kurie gali sukelti sprogimą, pavyzdžiui, aerozolines pakuotes ar kulkas. Taip pat į kremuojamą karstą negalima dėti metalinių, keraminių ir kitų didesnių meno dirbinių.

