Ar ryžtumėtės pirkti butą ar namą, jei sužinotumėte, kad jame anksčiau mirė žmogus? Vieniems tokia būsto istorija būtų pakankama priežastis atsitraukti, kiti ją vertintų kaip progą susitarti dėl mažesnės kainos.
Japonijoje būstai, kuriuose įvyko nelaimė, kartais parduodami arba išnuomojami gerokai pigiau. 69 metų amerikietė šioje šalyje trijų miegamųjų namą įsigijo už 20 mln. jenų, arba maždaug 113 tūkst. eurų, nors panašūs namai toje vietovėje kainuoja apie 45 mln. jenų, arba maždaug 254 tūkst. eurų, skelbia BBC. Kainą sumažino faktas, kad name anksčiau mirė moteris.
Tokijo gyventoja už panašų butą moka beveik 30 proc. mažesnę nuomos kainą, nes ankstesnis nuomininkas jame nusižudė.
Japonijoje tokie objektai vadinami jiko bukken – būstu, kuriame įvyko nelaimė. Pagal 2021 m. paskelbtas Japonijos valdžios gaires NT tarpininkai privalo informuoti apie tam tikras būste įvykusias mirtis.
Naujienų portalas tv3.lt aiškinosi, ar Lietuvoje tragiška būsto praeitis taip pat gali paveikti jo kainą ir kokią informaciją pirkėjui privalo pateikti pardavėjas.
Tragedija gali sumažinti kainą keliolika procentų
Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos (LNTAA) sertifikuotas „Capital Team“ NT brokeris Gytis Sriubas teigia, kad būsto kainą gali veikti ne tik jo fizinės savybės, bet ir pirkėjų emocijos.
Jo vertinimu, būstas, kuriame įvyko žmogžudystė, savižudybė ar kita plačiai nuskambėjusi tragedija, gali būti parduodamas keliais ar net keliolika procentų pigiau. Vis dėlto vieno universalaus kainos sumažėjimo nėra – tai priklauso nuo įvykio aplinkybių, jo viešumo, praėjusio laiko ir pirkėjų požiūrio.
Itin rezonansinių, visuomenei plačiai žinomų arba šiurpiomis detalėmis išsiskiriančių įvykių poveikis gali būti dar didesnis. Tačiau, brokerio teigimu, nereikėtų manyti, kad dėl kiekvienos tokios istorijos būstas iš karto praranda pusę vertės.
Per dešimt metų darbo NT brokeriu G. Sriubui teko parduoti ne vieną būstą, kuriame žmogus mirė dėl natūralių priežasčių, taip pat kelis objektus, kuriuose buvo įvykusios savižudybės.
Pasak jo, pirkėjų reakcija priklauso nuo aplinkybių. Garbaus amžiaus žmogaus mirtis dažniausiai netampa kliūtimi įsigyti būstą, tačiau savižudybė ar žmogžudystė kai kuriuos pirkėjus gali paskatinti atsisakyti net patrauklaus pasiūlymo.
Brokeris pabrėžia, kad dažnai didžiausia problema būna ne pati kaina, o pirkėjų įsitikinimai ir baimė, jog toks turtas gali turėti blogą aurą.
Vieni nuo tokio būsto traukiasi, kiti mato investiciją
G. Sriubas pirkėjus skirsto į dvi pagrindines grupes: žmones, būsto ieškančius sau, ir investuotojus, perkančius NT nuomai arba perpardavimui.
Asmenys, ieškantys namų sau, dažniau atsižvelgia į emocinį ryšį su būstu. Sužinoję apie jame įvykusią tragediją, jie gali pakeisti sprendimą.
Investuotojams svarbesni kiti dalykai – galima nuomos grąža, būsima pardavimo kaina ir tai, ar lengvai pavyks rasti nuomininką arba kitą pirkėją.
Vis dėlto ir jiems būsto istorija gali būti reikšminga, ypač kai nelaimė įvyko neseniai. Tokiu atveju kaimynai apie ją neretai papasakoja būsimiems nuomininkams ar pirkėjams, todėl gali sumažėti investuotojo pelnas.
Pirkėjai, kurie vis tiek nusprendžia tokį būstą įsigyti, kartais jo praeitį pasitelkia kaip argumentą derybose. Tačiau tai ne visuomet leidžia pasiekti mažesnę kainą.
Oficiali turto vertė dėl mirties dažniausiai nesikeičia
NT vertintoja ir verslo plėtros vadovė Giedrė Tursienė situaciją vertina kitaip. Jos teigimu, Lietuvoje būste įvykusi tragiška mirtis paprastai neturi įtakos oficialiai nustatomai rinkos vertei, nes tokia informacija nėra viešai prieinama.
Jeigu duomenys apie tokius įvykius būtų vieši, turto likvidumas galėtų sumažėti, o kartu galėtų mažėti ir jo rinkos vertė.
Lietuvoje nėra duomenų bazės, kurioje būtų kaupiama informacija apie būstuose įvykusias mirtis. Dėl to oficialaus vertinimo metu trūksta duomenų, leidžiančių nustatyti, kaip tokia istorija konkrečiai veikia objekto kainą.
Ar pardavėjas turi pranešti apie būste įvykusią mirtį?
Advokatė Loreta Selilionė nurodo, kad Lietuvoje nėra bendros pareigos informuoti pirkėją apie anksčiau būste įvykusią mirtį.
Pati mirtis savaime nelaikoma turto trūkumu, apie kurį pardavėjas privalėtų pranešti. Tačiau aplinkybės gali pasikeisti, jei pirkėjas konkrečiai domisi būsto praeitimi.
Jeigu pirkėjas nurodo, kad tokia informacija jam yra esminė, ji gali būti laikoma svarbia sandoriui, todėl pardavėjas turėtų ją atskleisti.
Nutylėjęs istoriją pardavėjas gali sulaukti teisinių reikalavimų
Jeigu apie būste įvykusią tragediją pirkėjas sužino tik po sandorio, tam tikrais atvejais jis gali reikalauti sumažinti kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Vis dėlto vien fakto, kad būste anksčiau mirė žmogus, nepakanka tokiam reikalavimui patenkinti.
Reikšmės turi tai, ar prieš sudarydamas sandorį pirkėjas klausė apie tokius įvykius ir ar pardavėjas pateikė teisingą informaciją.
Advokatės teigimu, jeigu būste buvo nutikę išties baisūs dalykai, tokius reikalavimus gali būti bandoma reikšti ir tuo atveju, kai pirkėjas pats šia informacija nesidomėjo. Tuomet būtų vertinama, ar vidutinis pirkėjas, sužinojęs apie aplinkybes, pagrįstai galėtų į jas taip reaguoti.
Jei pirkėjas tiesiogiai paklaustų apie būste įvykusias mirtis, o pardavėjas sąmoningai pameluotų, jam galėtų kilti teisinė atsakomybė.
L. Selilionė pataria svarbius klausimus pardavėjui pateikti raštu. Tai padėtų kilus ginčui įrodyti, kokios informacijos buvo klausta ir kas į ją atsakyta.

