Uostamiesčio organizuoto nusikalstamumo istorijoje Sigito Gaidjurgio vardas sutinkamas itin dažnai. Įvairūs su Klaipėdos nusikalstamu pasauliu susiję epizodai vienaip ar kitaip siejami su juo arba jo aplinka.
Apie vadinamuosius Gaidjurginius plačiai rašyta kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose. Juose aprašomi svarbiausi faktai apie grupuotės susikūrimą ir jos lyderius.
Kelias iki įkalinimo iki gyvos galvos
Iki nuosprendžio kalėti iki gyvos galvos S. Gaidjurgis buvo teistas keturis kartus. Pirmąkart prieš teismą jis stojo būdamas 17 metų – 1975-aisiais Klaipėdos rajono teismas už vagystes jam skyrė 5 su puse metų laisvės atėmimo bausmę.
Vėliau dėl amnestijos bausmė buvo perpus sumažinta, o jaunuolis netrukus išėjo į laisvę. Pats S. Gaidjurgis yra pasakojęs, kad kolonijoje praleido vos kelis mėnesius. Nors po amnestijos jam buvo likę 2 metai ir 9 mėnesiai, visos bausmės atlikti nereikėjo.
Laisvėje jis ilgai neužsibuvo – netrukus buvo sulaikytas dėl seifo apiplėšimo draudimo inspekcijoje. Už šį nusikaltimą Klaipėdos miesto teismas jam skyrė 6 metų laisvės atėmimo bausmę.
1982 metais S. Gaidjurgis gavo dar vieną nuosprendį: už chuliganizmą jis buvo išsiųstas ketveriems metams į Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją. Šįkart visą bausmę atliko. Į Klaipėdą jis grįžo 1986 metų vasario pabaigoje.
Tuomet, kaip teigiama, S. Gaidjurgis jau suprato, kad plėšikavimas neatneš nei turto, nei įtakos – tik dar vieną kalėjimo terminą. Ketvirtasis teistumas, 1999 metais, buvo susijęs su peilio nešiojimu. Policija, neturėdama kito pagrindo sulaikyti mafijos vadeivą, pas jį rado peilį ir skyrė 3 mėnesių bei 10 dienų bausmę.
Palangos miesto apylinkės teismas jam skyrė tiek laiko, kiek S. Gaidjurgis jau buvo praleidęs sulaikytas iki teismo. Posėdis vyko gegužės 21-ąją, tą pačią dieną jis buvo paleistas.
Tačiau 2006 metų sausį S. Gaidjurgis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Aukštesnės instancijos teismas šio sprendimo nepakeitė.
Į teismo salę nebegrįžo
Nagrinėjant vieną iš bylų Klaipėdoje, S. Gaidjurgis teisme ne kartą kėlė konfliktus. Už nepagarbą teismui ir prokuroro įžeidinėjimą jis buvo pašalintas iš salės iki viso proceso pabaigos.
Nuosprendžio paskelbimo dieną S. Gaidjurgis buvo atvežtas iš Vilniaus į Klaipėdą. Tačiau vos patekęs į teismo salę jis vėl garsiai reiškė nepasitenkinimą: tvirtino, kad pažeidžiamos jo konstitucinės teisės, ir sakė, jog jam priskiriami kitų asmenų padaryti nusikaltimai.
Apsaugos darbuotojai jį surakino antrankiais ir išvedė iš salės. Pats S. Gaidjurgis savo elgesį aiškino tuo, kad negalėjo klausytis, jo teigimu, teisėjų, prokurorų ir papirktų liudytojų kalbų. Jis taip pat tvirtino, kad į Klaipėdą buvo vežamas tam, jog išgirstų nuosprendį už nusikaltimus, kurių nepadarė, todėl bylos nagrinėjime nedalyvavo ir nuosprendis jam nebuvo įdomus.
Klaipėdos apygardos teismas S. Gaidjurgį ir dar šešis jo grupuotės narius pripažino kaltais dėl granatų įmetimo į Melnragėje esantį namą, kuriame gyveno verslininkas Vidmantas U., automobilio „Mercedes Benz 230“ susprogdinimo ir kelių žmonių sumušimo.
Vaikystės draugas tapo grupuotės strategu
Grupės kūrimo pradžia siejama su 1986 metais, kai iš kolonijos grįžęs S. Gaidjurgis vėl susitiko vaikystės draugą Arūną Šiukštą. Jie buvo pažįstami dar iki pirmojo S. Gaidjurgio teistumo.
S. Gaidjurgis pasakojo, kad tuo metu buvo dar nepilnametis, o A. Šiukšta su kitais bendraamžiais sportuodavo netoli turgaus. Pats S. Gaidjurgis gyveno iš pradžių prie celiuliozės kombinato esančiuose barakuose, vėliau – Sportininkų gatvėje. Jo tėvai anksti išsiskyrė, motina jį paliko ir dingo, todėl jį augino tėvas su pamote. Mokslai jam nerūpėjo, tad jis įstojo į Klaipėdos 41-ąją proftechninę mokyklą mokytis akmenskaldžio amato.
Vaikystėje ir paauglystėje S. Gaidjurgis nebuvo laikomas lyderiu ir dažniau laikėsi nuošalyje. Pinigų jis bandė užsidirbti spekuliuodamas – perpardavinėjo lapių kailius, metalą ir kitas prekes. Nepriklausomoje Lietuvoje tokia veikla galėtų būti laikoma verslu, tačiau sovietmečiu jis buvo vadinamas spekuliantu.
A. Šiukšta buvo gerokai sumanesnis. Jis taip pat buvo kalėjęs, tačiau į pataisos įstaigą pateko ne dėl smulkių vagysčių ar chuliganizmo, o dėl itin stambaus valstybinio turto grobstymo. Sovietmečiu už tokį nusikaltimą galėjo būti skiriama net mirties bausmė. Garsiajame Estijos kalėjime „Rumu-3“ A. Šiukšta praleido 13 metų.
Išėjęs į laisvę jis turėjo daug ryšių Rusijos nusikalstamame pasaulyje ir idėjų, kaip Klaipėdoje uždirbti pinigų. Nors A. Šiukšta įsidarbino taksistu, šis legalus darbas sutrukdė jam tapti vadinamuoju įteisintuoju vagimi. Pagal šio kriminalinio luomo taisykles toks asmuo negalėjo dirbti jokio darbo.
Nors A. Šiukšta turėjo rekomendacijų ir galėjo tapti pirmuoju lietuviu vagių autoritetu, šio statuso jis neįgijo. Vietoj to kartu su S. Gaidjurgiu pradėjo burti buvusius kalėjime sėdėjusius klaipėdiečius ir kurti grupuotę.
Pradžioje A. Šiukšta buvo jos vadeiva ir strategas. Vis dėlto jo požiūris, kad visi grupės nariai yra lygūs, o nusikaltimus reikia planuoti ir vykdyti kartu, ilgainiui tapo silpnybe. A. Šiukštą konkuravo S. Gaidjurgis.
Iš pradžių nedidelį nusikalstamą susivienijimą samdydavo apsaugoti į Klaipėdą atvykstančius aferistus ir prie „Albatroso“ parduotuvės besisukiojančius jūreivius, turėjusius specialių čekių, vadintų bonais.
Šiandien nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi karta apie tokias parduotuves beveik nebežino. „Albatroso“ parduotuvės buvo skirtos į užsienio uostus plaukiojantiems jūreiviams, dalį atlyginimo gaudavusiems bonais. Už juos jie galėjo įsigyti tuo metu kitiems gyventojams nepasiekiamų prekių: užsienietiškos radijo aparatūros, fotoaparatų, suomiškų ir čekiškų baldų, „Wrangler“ džinsų bei kramtomosios gumos.
Prie vadinamųjų boninių parduotuvių nuolat būriavosi spekuliantai. Jie iš jūreivių supirkdavo čekius, o vėliau brangiau parduodavo už juos įsigytą čekišką krištolą, japoniškus vaizdo grotuvus ir kitus deficitinius daiktus.
Tarp tokių žmonių buvo ir aferistų, kurie jūreiviams vietoj sutartų pinigų įbrukdavo vadinamąsias lėles. Šis apgaulės būdas veikė panašiai kaip šiandieninis telefoninis sukčiavimas: pinigų pluošte tik viršutinė ir apatinė kupiūros būdavo tikros, o viduryje slėpdavosi popieriaus skiautės.
Pirkėjui pateikus tikrus pinigus ir juos suskaičiavus, aferistas neva tvarkingai dėdavo kupiūras, tačiau akimirksniu jas pakeisdavo paruoštu padirbtu pluošteliu. Apgauti jūreiviai negalėdavo kreiptis į miliciją, nes prekyba čekiais buvo uždrausta.

