100-metį atšventusi Veronika iki šiol stebina artimuosius: sūnus atskleidė, kaip ji gyveno visą šimtmetį

Vidiškiuose gyvenanti Veronika Sabūnienė lapkričio 4-ąją paminėjo 100-ąjį gimtadienį. Jubiliejus sutapo su diena, einančia iškart po Prezidento Valdo Adamkaus šimtmečio minėjimo lapkričio 3-iąją.

Apie mamos gyvenimą papasakojo 72-ejų jos sūnus Kostas Sabūnas, dabar gyvenantis Klaipėdoje, toli nuo Ukmergės krašto.

Vaikystė didelėje šeimoje

Veronika gimė 1926 metų lapkričio 4 dieną tuometiniame Siesikų valsčiuje, Bukonyse. Ji augo aštuonių vaikų šeimoje – kartu su keturiomis seserimis ir keturiais broliais.

Šeimai teko gyventi nelengvais laikais, tačiau tėvai daug dirbo, o prie namų bei ūkio darbų nuo mažens prisidėjo ir vaikai. Pasak K. Sabūno, jo mama yra pasakojusi, kad šeima dažniausiai pirkdavo tik žibalą, druską ir cukrų. Drabužius, buičiai reikalingus daiktus ir maistą jie pasigamindavo patys.

Visa šeima darbuodavosi nuo ankstyvo ryto iki vakaro – taip tuomet atrodė kasdienybė.

Veronikai buvo 15 metų, kai prasidėjo karas. Šeimai grėsė išvežimas, todėl artimiesiems teko slapstytis ir bėgti. Vyriausias Veronikos brolis buvo išvežtas, o kaimynas kitiems šeimos nariams pranešė, kad reikia slėptis. Visi išsiskirstė kas kur, neturėdami laiko pasiimti daiktų.

Tais sunkiais metais Veronikos tėvai už arklį gavo maišą žirnių – tai buvo vienintelis šeimos maistas.

Siesikuose V. Sabūnienė baigė keturias klases, vėliau mokėsi penktame ir šeštame skyriuose. Kadangi labai trūko mokytojų, vienus metus ji pati dėstė matematiką. Vis dėlto darbas buvo sudėtingas, nes tarp mokinių buvo daug lenkų, o lenkų kalbos Veronika nemokėjo.

Vėliau jai pasiūlyta mokytojauti ir dėstyti matematiką Vidiškiuose. Į šią vietovę ji atvyko 1949 metais ir čia pasiliko iki šiol. Vidiškiuose Veronika sukūrė šeimą bei užaugino vaikus.

Mokykla lydėjo visą gyvenimą

Veronikos sūnūs Kostas ir Rimantas yra dvyniai. Jos vyras Kazimieras kolūkyje dirbo elektriku, o pati Veronika visą laiką buvo mokytoja.

Į pensiją moterys tuo metu išeidavo sulaukusios 55 metų, tačiau išėjusi iš Vidiškių mokyklos Veronika su ja ryšio nenutraukė. Dar dešimt metų ji dirbo mokyklos bendrabučio vedėja. K. Sabūno teigimu, mokykla visada išliko svarbia mamos gyvenimo dalimi.

Rimantas su šeima gyvena Vilniuje, o Kostas įsikūrė Klaipėdoje. Anksčiau jis gyveno Jonavoje ir dirbo įmonėje „Azotas“, kuri dabar vadinama „Achema“. Per didžiąją gamyklos avariją 1989 metais jis buvo išvykęs. Vėliau žmonos, kuri yra gydytoja, sesuo, taip pat medikė Klaipėdoje, padėjo šeimai gauti butą. Pakeitę gyvenamąjį būstą, jie persikėlė į pajūrį.

Kai tik gali, abu broliai atvyksta į Vidiškius aplankyti mamos ir pabūti gimtinėje. Pas ją užsuka ir jų šeimų nariai. Su mama sūnūs telefonu kalbasi kasdien, mažiausiai po pusvalandį. K. Sabūnas sako, kad šios tradicijos jie nėra sulaužę ir laiko ją šventa pareiga.

Šimtametė iki šiol nemėgsta sėdėti be darbo

Veronika turi keturis anūkus ir septynis proanūkius. Visi jie jau suaugę, tačiau gyvendami kitur taip pat aplanko močiutę ir prosenelę.

Visa šeima yra didelė, todėl visiems susirinkti vienu metu būtų sudėtinga – ne tik dėl skirtingų darbų ir reikalų, bet ir dėl vietos. Dėl to artimieji pas Veroniką atvyksta atskirai, kai tik gali.

Savo vyrą Kazimierą V. Sabūnienė palaidojo 2000 metais. Nuo tada ji gyvena viena, tačiau net ir sulaukusi garbaus amžiaus randa mėgstamos veiklos ir džiaugiasi gyvenimu.

K. Sabūnas pasakoja, kad mama niekada nemėgo tiesiog sėdėti be darbo. Iki 98 metų ji viena pati tvarkėsi ir dirbo įvairius darbus. Pastaruosius dvejus metus moteris jau nebeturi šiltnamio ir daržų. Nors pati norėtų juos prižiūrėti, vaikai prašo tausoti sveikatą ir labiau save saugoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *