Lapkričio 11-ąją Vilniaus senamiestyje esančią Dievo Gailestingumo šventovę sukrėtė skaudus išpuolis. Naktį nuo kryžiaus buvo nuplėšta ir sudaužyta Jėzaus skulptūra.
Skulptūra buvo nuplėšta nuo kryžiaus
Prie šventovės įvykęs vandalizmo aktas paliko sudaužytos skulptūros dalis. Apie tai pranešę žmonės šį įvykį vertino ne tik kaip materialią žalą, bet ir kaip skaudų simbolį, primenantį Kristaus kančią.
Skulptūros sunaikinimas čia suvokiamas kaip dar vienas pasikėsinimas nuplėšti Dievą nuo kryžiaus ir pašalinti Jį iš žmogaus akiračio. Tai siejama su Golgotos istorija, kuri, kaip teigiama, skirtingais pavidalais kartojasi jau du tūkstančius metų.
Žvelgiant į sudužusios skulptūros dalis, raginama suvokti, kad sunaikintas ne vien religinis atvaizdas. Šis įvykis vertinamas kaip ženklas, jog žmogus vis dar mėgina sunaikinti savo Kūrėją ir nutildyti Tą, kuris net ant kryžiaus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“
Dievo Gailestingumo šventovės žinia pabrėžia, kad Jėzaus kančia aiškinama ne kaip bejėgiškumas ar pralaimėjimas, o kaip meilės išraiška. Jo žaizdos laikomos atvira širdimi, iš kurios kiekvienam, taip pat ir tiems, kurie Jį žeidė per istoriją, liejasi kraujo ir vandens srovė.
Sudaužytas Jėzus nekeršija – Jis pasigaili. Todėl raginama atkurti tai, kas buvo sunaikinta, ir dar labiau priartinti prie širdies sužeistą Kristaus Veidą.
Šventovės žinutėje taip pat pabrėžiama, kad Jėzaus negali sunaikinti nei kryžius, nei kūjis, nei žmogaus pyktis: Jis esąs amžinas, atleidžiantis ir mylintis.

