Viešojoje erdvėje kilęs žurnalisto Andriaus Tapino ir prezidento Gitano Nausėdos konfliktas sulaukė didelio visuomenės dėmesio. Prezidentūra neapsiribojo šalies vadovo sprendimo paaiškinimu – į kritiką atsakė aštriai, todėl kilo klausimų, kodėl pasirinktas būtent toks komunikacijos būdas.
Ginčas kilo dėl prezidento nedalyvavimo minėjime
A. Tapinas suabejojo, ar G. Nausėda tikrai negalėjo suderinti savo darbotvarkės taip, kad dalyvautų V. Adamkaus minėjime. Žurnalistas taip pat priminė ankstesnius dabartinio prezidento priekaištus prezidentei Daliai Grybauskaitei, kai ši dėl techninių kliūčių negalėjo nuvykti į Latvijos nepriklausomybės šimtmečio minėjimą. Tuo metu G. Nausėda buvo sakęs: „Būčiau, jei reikia, ir su dviračiu nuvažiavęs.“
Į šiuos žodžius Prezidentūra reagavo griežtai. Ji pareiškė, kad A. Tapino pozicija rodo nepagarbą valstybei ir Prezidento institucijai. Taip pat buvo pabrėžta, kad prezidento darbas ginant Lietuvos interesus yra neatsiejamas nuo pagarbos V. Adamkui.
Tokia reakcija diskusiją tik dar labiau paaštrino ir iškėlė klausimą, ar Prezidentūra, gindama G. Nausėdos sprendimą, nepasirinko pernelyg konfrontacinės strategijos.
Ekspertas įžvelgė ne spontanišką, o apgalvotą strategiją
Politinės komunikacijos ekspertas M. Lapinskas teigė, kad šis atvejis nėra paprastas dviejų žmonių apsikeitimas replikomis. A. Tapinas viešojoje erdvėje remiasi savo auditorija ir visuomenine įtaka, o G. Nausėda – prezidento institucijos autoritetu.
Pašnekovo vertinimu, tai dviejų lygiaverčių viešosios erdvės veikėjų susidūrimas, kuriame vienas turi populiarumą, o kitas – institucinius svorius.
M. Lapinskas pastebėjo, kad pastaruoju metu pasikeitė prezidento ir jo komandos reakcija į kritiką. Užuot dar kartą atsiprašę ar pasirinkę tylą, jie, eksperto manymu, nusprendė išbandyti agresyvesnį atsako modelį.
Neatmetama, kad tokiam komunikacijos stiliui įtakos galėjo turėti ir tarptautinės politinės tendencijos, įskaitant Donaldo Trumpo pavyzdį. Tuo metu A. Tapinas kritikos prezidentui neatsisako.
Ekspertas mano, kad aštresnis Prezidentūros atsakas greičiausiai buvo apgalvotas. Prieš jį pasirenkant turėjo būti įvertinta galima visuomenės reakcija ir tai, kokią auditoriją tokia žinutė pasieks.
Jo teigimu, Prezidentūra galėjo nuspręsti, kad daugiau nuostolių patirtų toliau tylėdama ar eilinį kartą atsiprašydama A. Tapino, todėl pasirinko bandymą atsakyti jam tuo pačiu tonu.
Griežta reakcija galėjo suteikti kritikui dar daugiau matomumo
Nors Prezidentūros pareiškimo tikslas buvo apginti šalies vadovą, komunikacijos požiūriu jis galėjo turėti ir priešingą poveikį. Užuot leidusi ginčui savaime nurimti, Prezidentūra pati prisidėjo prie to, kad jis būtų aptarinėjamas plačiau.
M. Lapinskas atkreipė dėmesį, kad svarbu ne tik tai, kiek žmonių jau sekė A. Tapino pasisakymus, bet ir kiek naujų žmonių pasiekė Prezidentūros atsakas.
Eksperto manymu, kadangi A. Tapino balsą dar labiau sustiprinti sudėtinga – apie jo kritiką jau išgirdo daug žmonių –, nuspręsta pasiekti tuos, kurie apie žurnalistą galbūt anksčiau nebuvo girdėję.
Aštresnė prezidentūros pozicija galėjo paskatinti diskusiją tarp žmonių, kurie paprastai A. Tapino veiklos neseka arba jo kritikai nepritaria. Prezidento atsakas jiems galėjo tapti proga viešai išreikšti paramą šalies vadovui.
Vis dėlto pati kritika dėl to neišnyko. Konfliktas tapo matomas platesnei visuomenės daliai, o papildomo dėmesio sulaukė abi pusės.
Politikui svarbiausia gali būti ne reputacinė, o politinė kaina
Vertindamas galimas ginčo pasekmes, M. Lapinskas atskyrė reputacinę ir politinę kainą. Jo teigimu, visuomenės veikėjui aštrus bendravimas nebūtinai kenkia, tačiau politikui toks elgesys gali turėti sudėtingesnių padarinių.
Pasak jo, įtakdariui ar visuomenės veikėjui reputacinė kaina gali būti nedidelė, tačiau politinė kaina yra gana didelė.
Ekspertas taip pat pabrėžė, kad kritikuojant politiką svarbu neapsiriboti jo sprendimų trūkumų nurodymu – reikėtų pasiūlyti ir alternatyvą. Priešingu atveju gali susidaryti įspūdis, kad konfliktas tėra siekis pritraukti dėmesį.
M. Lapinskas tokį elgesį palygino su „YouTube“ kanalu, kuris visus kritikuoja, tačiau nepateikia jokio kito sprendimo.
Jo vertinimu, šiuo metu žmones labiau domina pats susidūrimas nei politinės jo aplinkybės. Viešos dramos auditorijai suprantamesnės, o politinių sprendimų detalės dažnai lieka nuošalyje.
Prezidentūra galėjo rinktis ramesnį atsakymą
M. Lapinsko teigimu, Prezidentūra turėjo galimybę situaciją suvaldyti kitaip. Užuot asmeniškai atakavusi kritiką išsakiusį žurnalistą, ji galėjo išsamiau paaiškinti vizito Vokietijoje aplinkybes, jo reikšmę Lietuvai ir priežastis, dėl kurių prezidentas nedalyvavo minėjime.
Toks atsakas, eksperto manymu, būtų sumažinęs konfrontaciją ir neleidęs ginčui toliau plėstis. Tačiau buvo pasirinktas priešingas kelias – į kritiką atsakyti dar griežčiau ir taip įsitraukti į viešą kovą.
M. Lapinskas pabrėžė, kad tai buvo sąmoningas sprendimas įsivelti į konfliktą. Kadangi tokio atsakymo parengimas veikiausiai pareikalavo laiko ir svarstymų, Prezidentūros reakciją jis vertina ne kaip vien emocingą atsaką, o kaip apgalvotą komunikacijos pasirinkimą.
Pašnekovas neatmeta, kad tokios politinės dramos gali turėti ir teigiamą aspektą – dalis žmonių gali nusivilti pasirinktu bendravimo stiliumi, tačiau kita dalis gali labiau susidomėti politiniais procesais. Vis dėlto lieka klausimas, ar Prezidentūros įsitraukimas į asmeninį viešą konfliktą padeda išlaikyti Prezidento institucijai įprastai priskiriamą autoritetą.
