Nors Lietuvoje apie dėmesio ir aktyvumo sutrikimą (ADHD) kalbama vis daugiau, specialistai įspėja, kad nemaža dalis žmonių vis dar lieka nediagnozuoti. Be to, net ir nustačius sutrikimą pagalba neretai tuo ir apsiriboja.
Seime vykusioje konferencijoje medikai, psichologai, pacientų organizacijų atstovai ir politikai aptarė, kokią kainą žmogui, jo šeimai ir valstybei turi neatpažintas ADHD bei per vėlai suteikta pagalba.
D. Šakalienė: diagnozė neturi apriboti vaiko ateities
Konferenciją inicijavusi Seimo narė Dovilė Šakalienė viešai papasakojo ir apie savo patirtį. Ji sakė esanti neuroskirtinga, turinti ADHD ir esanti autistiška.
Politikė teigė, kad Lietuvoje žmonės vis dar dažnai slepia neuroskirtingumą, nes suaugusieji baiminasi, jog darbe į juos bus žiūrima ne taip rimtai ar kils bendravimo sunkumų. Tėvai taip pat kartais atidėlioja vaiko ištyrimą, nes nerimauja dėl galimos diagnozės „etiketės“ ir jos poveikio vaiko ateičiai.
D. Šakalienė pabrėžė, kad ADHD diagnozė neturėtų atimti iš vaiko jokių galimybių. Ji tik padeda suprasti, kaip veikia vaiko smegenys, ir parinkti tinkamą pagalbą.
Pasak Seimo narės, neatpažinto ADHD pasekmes žmonės patiria mokykloje, darbe, sveikatos ir šeimos santykių srityse, o valstybė praranda talentus.
Nežinodami priežasties žmonės ima kaltinti save
ADHD asociacijos bendrasteigėja ir „ADHD akademijos“ vadovė Elita Žakevičiūtė teigė, kad visuomenė apie sutrikimą žino daugiau, tačiau pagalbos sistema nespėja patenkinti augančio poreikio.
Jos vertinimu, Lietuvoje gali būti dešimtys tūkstančių, o gal ir iki 100 tūkst. žmonių, kurie nesupranta, kodėl jiems sunku susikaupti, planuoti kasdienybę, mokytis, dirbti ar palaikyti santykius.
Ilgainiui tokie žmonės, anot E. Žakevičiūtės, ima vis labiau stengtis, kaltinti save ir patikėti, kad problema yra jie patys.
Specialistė taip pat kalbėjo apie vaikų patirtis mokyklose. Vaikai, kuriems sunku išsėdėti, išlaikyti dėmesį ar kontroliuoti impulsus, dažnai sulaukia pastabų, gėdinimo ir kaltinimų dėl pastangų stokos ar netinkamo auklėjimo. Tačiau bausmės ADHD simptomų nepanaikina – jos gali tik įtvirtinti vaiko įsitikinimą, kad problema yra jis.
E. Žakevičiūtė ragino kurti nacionalinį pagalbos planą, apimantį žmogaus poreikius nuo vaikystės iki senatvės. Ji taip pat pabrėžė didesnio diagnostikos prieinamumo, specialistų rengimo ir mokyklų pasirengimo svarbą.
Ji nurodė, kad Jungtinės Karalystės 2025 metų ataskaitoje neatpažinto ir nepakankamai gydomo ADHD ekonominė našta įvertinta 17 mlrd. svarų sterlingų per metus. E. Žakevičiūtės teigimu, Lietuvai verta nelaukti, kol bus tiksliai apskaičiuotos visos šio sutrikimo pasekmės, nes laiku suteikta pagalba galėtų sumažinti dalį išlaidų ir padėti žmonėms geriau mokytis, dirbti, auginti vaikus bei prisidėti prie valstybės gerovės.
ADHD gali turėti 4–7 proc. gyventojų
Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytoja psichiatrė dr. Indraja Veličkienė sakė, kad Lietuva kol kas neturi tikslių duomenų apie ADHD paplitimą. Specialistės teigimu, jis gali siekti nuo 4 iki 7 proc. populiacijos.
ADHD dažnai pasireiškia kartu su kitais sutrikimais. I. Veličkienė nurodė, kad 75 proc. žmonių, turinčių ADHD, gali susidurti ir su nerimu, depresija, priklausomybėmis ar kitais sutrikimais.
Suaugusiųjų sunkumai neretai lieka nepastebėti arba klaidingai palaikomi tinginyste ir motyvacijos trūkumu. Specialistė taip pat atkreipė dėmesį į ribotą diagnostikos ir gydymo prieinamumą bei specializuotų paslaugų stoką.
Psichologė ir psichoterapeutė Sigita Valevičienė teigė, kad ADHD turinčios moterys šešis kartus dažniau susiduria su depresija po gimdymo. Daugelis jų iki tol išoriškai atrodo sėkmingai funkcionuojančios: gerai mokosi, dirba ir siekia perfekcionizmo, tačiau aplinkiniai nemato, kiek pastangų tai kainuoja. Už tokio funkcionavimo, pasak specialistės, gali slėptis nerimas ir depresija.
Diagnozė nėra galutinis sprendimas
Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos prezidentė Dalia Vėlavičienė pabrėžė, kad diagnozė pati savaime pagalbos neužtikrina – ji dažniausiai yra tik pradinis etapas.
Pagalba, anot gydytojos, turi būti kompleksinė ir apimti ne tik vaiką, bet ir jo šeimą. Tai gali būti psichologinė pagalba, ugdymo pritaikymas, darbas su šeima ir kai kuriais atvejais medikamentinis gydymas.
D. Vėlavičienė taip pat atkreipė dėmesį į šeimų patiriamą finansinę naštą. Kai kurie vaistai nėra kompensuojami, todėl gydymas gali kainuoti 100–200 eurų per mėnesį. Šeimoms, auginančioms kelis ADHD turinčius vaikus, išlaidos dar labiau išauga.
Sutrikimas nesusijęs su intelekto stoka
Psichiatrė Devika Gudienė pabrėžė, kad ADHD nereiškia nei intelekto, nei gabumų trūkumo. Vis dėlto dėl sunkumų planuojant, organizuojant veiklą ir išlaikant dėmesį žmogus ne visada gali pasiekti rezultatų, kuriems turi potencialo.
Ypač dažnai nepastebimos merginos ir moterys, nes jos išmoksta slėpti arba kompensuoti simptomus. Dėl to diagnozė neretai nustatoma tik suaugus, kai atsiranda papildomų gyvenimo iššūkių.
D. Gudienė pabrėžė, kad ADHD turintiems žmonėms nereikia mažinti lūkesčių – jiems reikia pagalbos, kad galėtų juos įgyvendinti.
Ministerijos žada geresnę diagnostiką ir pagalbą mokyklose
Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė Ramunė Mazaliauskienė sakė, kad ADHD dažnai pasireiškia kartu su kitais psichikos sutrikimais, tarp jų autizmu, priklausomybėmis, nerimu, depresija ir obsesiniu kompulsiniu sutrikimu. Todėl, jos teigimu, vertinant žmogaus būklę būtina atsižvelgti į visus galimus derinius.
Sveikatos apsaugos viceministras Ignas Rubikas pripažino, kad Lietuvoje ADHD diagnozuojamas per retai. Jis pranešė, jog kartu su Jungtinės Karalystės NICE organizacija rengiamos ADHD diagnostikos ir gydymo gairės. Taip pat planuojamas populiacinis tyrimas, turėsiantis padėti tiksliau nustatyti tikrąjį sutrikimo paplitimą šalyje.
Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius pabrėžė, kad vaikui pagalba turi būti suteikta nelaukiant galutinės diagnozės. Mokyklos, pasak jo, turėtų kuo anksčiau pastebėti sunkumus, pritaikyti ugdymą ir bendradarbiauti su šeima.
Vaikų pažanga, viceministro teigimu, turėtų būti vertinama pagal jų pasiekimus, o ne pagal diagnozę. Vaikas turi gauti reikalingą pagalbą ir galėti visaverčiai dalyvauti ugdymo procese.
