Iki Vėlinių likus mažiau nei savaitei, Karveliškių kapinėse vilniečiai susibūrė tvarkyti kapų, kurių niekas nelanko. Už valstybės lėšas palaidotų žmonių kapavietėmis rūpinasi savanoriai, o vadinamajame Našlaičių kalnelyje tokių kapų kasmet daugėja.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą čia palaidota ir iš karo niokojamos šalies pasitraukusių ukrainiečių. Našlaičių kalnelyje taip pat atsirado Rusijos piliečių, kurie dėl persekiojimo iš Vladimiro Putino režimo valdomos šalies atvyko į Lietuvą ir čia mirė.
Kapinėse tvyrojo šurmulys – grupelė vilniečių, pasiėmusi grėblius, ėmėsi tvarkyti kapus. Tarp jų buvo ir Renata, prižiūrėjusi kapavietę, kurioje palaidotas ne vienas žmogus.
Į kapines atvedė asmeninės netektys
Prieš Vėlines niekieno nelankomų kapų tvarkymas Renatai tapo kasmetiniu rūpesčiu, susijusiu su jos pačios išgyventomis netektimis.
Vilnietė pasakojo, kad prieš trejus metus palaidojo sūnų, kurio kapas yra šalia kitų. Todėl, jos įsitikinimu, reikia pasirūpinti ir „kaimynais“. Moteris pabrėžė, kad tam nebūtina būti kraujo giminaičiais – galima globoti ir šalia palaidotus žmones. Ji taip pat minėjo savo senyvą mamą, kuri nepamiršta aplankyti kapų kaimynystėje.
Šioje akcijoje pirmą kartą dalyvavo ir Liucija. Į Karveliškių kapines ją atvedė dukters mirtis.
Prieš kelerius metus palaidojusi dukrytę, moteris sako jaučianti, kad ji tarsi dalyvauja čia vykstančiuose darbuose. Liucija teigė pradėjusi už dukrą daug melstis.
Vėliau ji ėmėsi globoti ne tik mirusiųjų, bet ir gyvų benamių. Našlaičių kalnelyje laidojami likimo nuskriausti, vieniši, neatpažinti, artimiesiems nereikalingi arba apskritai jų neturintys žmonės. Ši vieta kapinėse gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį.
Garbaus tokių mirusiųjų palaidojimo idėją iškėlė Joanitų vienuolyno atstovas Vygandas Čeponis. Jis prisiminė, kad anksčiau šie žmonės būdavo palaidojami tiesiog iškastoje duobėje, o pradėjus rūpintis palaidojimo tvarka vienoje vietoje buvo apie 150 kapų. Dabar vienu metu čia palaidojama maždaug nuo 70 iki 80 žmonių.
Našlaičių kalnelyje daugėja užsieniečių kapų
Karveliškių kapinėse laidojami ne vien Lietuvos piliečiai. Valstybė čia už valstybės lėšas palaidoja ir užsieniečius – vidutiniškai po vieną per ketvirtį. Pastaruoju metu daugėja ukrainiečių kapų.
„Laidojimo paslaugų centro“ direktoriaus pavaduotojas Stasys Guja paaiškino, kad kartais mirusiojo artimieji gyvena Lietuvoje, tačiau neturi pakankamai pinigų laidotuvėms. Tokiais atvejais jie prašo žmogų palaidoti Našlaičių kalnelyje ir vėliau patys lanko kapą. Būna ir situacijų, kai iš Ukrainos atvykęs asmuo Lietuvoje apskritai neturi giminių.
Čia palaidojami ir Rusijos piliečiai, kurie negali grįžti į Vladimiro Putino režimo valdomą šalį. Jų laidotuvės taip pat finansuojamos valstybės lėšomis.
Etnologė Gražina Kadžytė priminė, kad lietuviai nuo seno uždegdavo žvakutes ir ant nepažįstamų žmonių kapų. Dar prieš įsigalint šiai tradicijai žmonės rūpinosi ne tik savo artimųjų, bet ir visai nepažįstamų mirusiųjų atminimu.
Anot etnologės, į kapines derėtų ateiti neapsiribojant vien savo artimųjų kapu: prie pagrindinių vartų persižegnoti ir sukalbėti „Amžiną atilsį“, taip pagerbiant visas kapinėse palaidotų žmonių sielas. Ji tai palygino su pasisveikinimu įžengus į gyvųjų namus.
Po kelių dienų Našlaičių kalnelyje sužibs dar daugiau žvakių. Jas ant kapų uždegs mokiniai, taip pagerbdami anapilin išėjusius ir artimųjų neturėjusius žmones.
