Kapų puošimas prieš Visų Šventųjų dieną ir Vėlines yra įprasta tradicija, tačiau šiuo laikotarpiu susidaro ir gerokai daugiau atliekų. Todėl verta iš naujo įvertinti, kaip pagerbti mirusius artimuosius, kartu kuo mažiau kenkiant aplinkai.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) mokslininkė doc. dr. Aušra Zigmontaitė anksčiau yra atkreipusi dėmesį, kad prieš šventes kapinių atliekų kiekiai išauga beveik dvigubai. Anot jos, artimųjų kapus galima prižiūrėti tvarkingai ir kartu tvariau.
Kokias gėles verta rinktis kapams?
Daugelį kapų žmonės puošia gyvomis arba dirbtinėmis gėlėmis, iš jų pagamintomis puokštėmis ir vainikais. Nors pasirinkimą dažniausiai lemia asmeninis skonis, svarbu atsižvelgti ir į tai, kokį poveikį dekoracijos daro aplinkai.
VILNIUS TECH Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros vedėja doc. dr. Aušra Zigmontienė teigia, kad tvaresnis pasirinkimas yra gyvos gėlės. Natūralios, nuvytusios ir išvaizdą praradusios gėlės gali būti perdirbamos, jei išmetamos į žaliųjų atliekų konteinerį.
Teisingai išrūšiuotos nuvytusios gėlės, lapai ir šakelės perdirbamos į kompostą, kuris vėliau naudojamas dirvožemiui gerinti. Vis dėlto, pasak mokslininkės, geriausia rinktis daugiamečius visžalius augalus – jie kapą puošia ilgai ir nereikalauja daug priežiūros.
Tvarus sprendimas taip pat gali būti puokštės iš sezoninių arba džiovintų gėlių, augalų, eglių šakelių, kankorėžių, šermukšnių bei kitų natūralių medžiagų.
Dirbtinės gėlės tebėra populiarios dėl savo patvarumo, ypač kai artimųjų kapai yra toli nuo gyvenamosios vietos. Tačiau jų perdirbimą apsunkina tai, kad vienoje dekoracijoje dažnai naudojamos skirtingos medžiagos.
Plastiko, metalo ir tekstilės derinys reiškia, kad tokios gėlės praktiškai neperdirbamos. Dažniausiai jos patenka į sąvartynus arba atliekų deginimo įrenginius. Vis dėlto, jei dirbtinės gėlės naudojamos ne vieną sezoną, nuplaunamos, sutvarkomos ir toliau naudojamos, toks pasirinkimas nėra pats blogiausias.
Žvakių kiekis taip pat svarbus
Vėlinių laikotarpis neatsiejamas nuo žvakių, tačiau po švenčių jos greitai tampa atliekomis. Mokslininkė siūlo pagalvoti, ar ant vieno kapo iš tiesų būtina uždegti 10, 15 ar 20 žvakių. Jos teigimu, artimųjų atminimas nebūtinai priklauso nuo didelių gėlių puokščių ar daugybės žvakių.
Tvaresnė alternatyva – daugkartinės stiklinės ar iš kitos medžiagos pagamintos žvakidės. Nors pradinis jų įsigijimas gali kainuoti daugiau, vėliau pakanka keisti parafinu arba sojų vašku pripildytus įdėklus, todėl atliekų susidaro mažiau.
Vis dar naudojamos ir plastikinės bei stiklinės žvakės, į kurias vaškas ar parafinas yra įlietas. Jas galima rūšiuoti tik tada, kai nelieka vaško ar parafino likučių. Jei jų pašalinti nepavyksta, žvakę reikia mesti į mišrių atliekų konteinerį.
Išvalius vašką, stiklinį ar plastikinį korpusą bei metalines arba plastikines žvakės viršūnėles reikia išrūšiuoti ir išmesti į atitinkamus rūšiavimo konteinerius.
Prie kapinių atliekų tvarkytojai, savivaldybės ir seniūnijos paprastai įrengia konteinerius mišrioms, rūšiuojamoms ir žaliosioms atliekoms – lapams, šakelėms bei nudžiūvusioms gėlėms. Todėl svarbu atidžiai įvertinti, kur mesti konkrečią atlieką.
Į rūšiavimo konteinerius patekus žaliosioms ar mišrioms atliekoms, užteršiamos visos surinktos antrinės žaliavos ir jų nebegalima tinkamai sutvarkyti. Tokiu atveju rūšiavimas praranda prasmę.
Ar kapą verta visiškai uždengti plokštėmis?
Prie tvarumo neprisideda ir dažnos kelionės automobiliu. Per Vėlines prie kapų neretai vyksta žmonės iš skirtingų Lietuvos miestų, o vėliau keliauja dar toliau. Mokslininkė ragina artimiesiems kooperuotis ir į kapines vykti vienu automobiliu, taip pat pasidalyti, kas pasirūpins žvakėmis ar gėlėmis.
Automobilio dažnai prireikia ne tik per Vėlines, bet ir prižiūrint kapus. Dėl to dalis žmonių kapus visiškai uždengia plokštėmis arba plytelėmis – taip juos reikia rečiau tvarkyti, todėl sumažėja ir kelionių į kapines. Vis dėlto toks sprendimas turi ne tik privalumų.
Jeigu visas kapo plotas uždengiamas plokštėmis, lietaus ir tirpstančio sniego vanduo nebegali tinkamai susigerti į gruntą. Sumažėjus atviram dirvožemio plotui, sutrinka natūralus vandens filtravimasis. Tai ypač svarbu klimato kaitos sąlygomis, kai vis dažniau pasitaiko intensyvių liūčių ir per trumpą laiką iškrenta daug kritulių.
Doc. dr. A. Zigmontienės vertinimu, tvaresnė alternatyva galėtų būti kapą užpilti akmenukais arba palikti atvirą plotą ir apsodinti jį daugiamečiais augalais.
