Akmenys.lt duomenimis, šį mėnesį kapams skirtos skaldos ir kitų priežiūros priemonių parduodama 3–4 kartus daugiau nei įprastai.
Ką šiandien renkasi lietuviai, kaip per pastaruosius metus pakito kapaviečių estetika ir ką daryti, kad kapas ilgai išliktų tvarkingas, pasakoja pardavimų vadovė Asta Garliauskienė bei „Memorus“ direktorė ir dizainerė Eglė Balčiūnienė.
Specialistės pastebi, kad ryškius spalvų derinius ir siekį susilyginti su kaimyninėmis kapavietėmis vis dažniau pakeičia santūresni, ilgaamžiškesni bei prie paminklo derantys pasirinkimai.
Didžiausias pirkimo bumas – prieš pat Vėlines
Kapų tvarkymo prekių paklausa labai priklauso nuo metų laiko. Svarbiausiu laikotarpiu tampa spalis, kai, A. Garliauskienės teigimu, pirkėjų elgesys kasmet iš esmės nesikeičia.
Prieš Vėlines kapams skirtos skaldos ir kitų priežiūros priemonių pardavimai, palyginti su kitais mėnesiais, išauga maždaug 3–4 kartus. Didžiausias suaktyvėjimas paprastai fiksuojamas likus kelioms savaitėms iki Vėlinių.
Šiuo metu kapų priežiūrai dažniausiai pasirenkama blizgi juoda, raudona taškuota skalda, gludinti akmenukai ir poliruoti juodi akmenys.
Senieji ryškūs deriniai traukiasi
E. Balčiūnienė pasakoja, kad prieš penkiolika metų kapams dažniausiai buvo perkama paprasta granito skalda. Tuo metu ypač mėgti kontrastingi deriniai, pavyzdžiui, juodos ir baltos spalvos akmenukai.
Dabar tokių sprendimų tarp dizainerės klientų beveik nebeliko. Spalvų mišiniai, jos vertinimu, neretai nustelbia pačią kapavietę, suteikia jai per daug ryškumo ir neramumo, nors tokiai vietai dažniau norima ramios bei vientisos išvaizdos.
Vis dėlto klasikiniai atspalviai išlieka populiarūs. Juoda blizgi, raudona ir balta taškuota skalda vis dar naudojama, tačiau ji turėtų būti parenkama kaip bendros kompozicijos dalis.
Prie žalio paminklo gali tikti žalia skalda, šiuolaikiškose kapavietėse vis dažniau pasirenkami skalūno akmenys, o gludinti akmenukai suteikia lengvumo įspūdį.
Juodą paminklą galima derinti su beveik visais atspalviais, išskyrus itin ryškius dažytus akmenukus. Prie raudonai rudo akmens tinka panašaus rausvo tono, pilka arba juoda skalda, o prie šviesaus paminklo – šviesiai pilki, juodi ar žalsvi akmenukai.
Pasak dizainerės, pagrindinis principas paprastas: skalda neturėtų konkuruoti su paminklu. Jos paskirtis – jį papildyti ir išryškinti.
Reikšmę turi ir akmenukų dydis, vadinamas frakcija. Mažesnėms kapavietėms dažniausiai tinka 1–3 arba 5–8 mm, kiek rečiau – 8–11 mm frakcija. Didesniuose kapuose galima rinktis 8–11 arba 8–16 mm skaldą.
Išsiskirti norima, tačiau nebe taip akivaizdžiai
Noras, kad artimojo kapas būtų išskirtinis, išliko, tik dabar tai siekiama parodyti subtiliau. Jei prie paminklo dera keli atspalviai, dizainerė kartais parenka tokį, kurio nėra šalia esančiose kapavietėse.
Toks nedidelis pasirinkimas gali padėti kapavietei išsiskirti, todėl specialistė sako, kad jai ir jos klientams nepriimtinas požiūris „padarykite taip, kaip pas kaimyną“.
Per pastarąjį dešimtmetį kapaviečių estetika tapo individualesnė ir natūralesnė. Įprastus stačiakampius granito paminklus vis dažniau keičia monolitai, rieduliai ir skaldyto paviršiaus akmenys. Greta akmens atsiranda rūdintas metalas, stiklas bei šiuolaikiškas želdinimas.
Kita ryškesnė kryptis – natūralus stilius, kuriame naudojami upiniai akmenukai, smėlis ir daugiamečiai augalai. E. Balčiūnienė apibendrina, kad šiandien svarbiausia ne kopijuoti kitus, o sukurti konkrečiai vietai, šeimai ir jos istorijai tinkantį sprendimą.
Ilgai tvarkinga kapavietė prasideda nuo tinkamo pagrindo
Retai artimųjų kapus lankantiems žmonėms dizainerė pataria vertinti ne vien pirmosios dienos vaizdą, bet ir tai, kaip kapavietė atrodys po kelerių metų. Tam svarbiausi du dalykai – kokybiškai įrengtas pagrindas ir pakankamas skaldos sluoksnis.
Polietileno plėvelė praktikoje naudojama vis rečiau, nes ji nepraleidžia vandens. Dėl to ant skaldos greičiau kaupiasi samanos ir purvas. Jei plėvelė praduriama, pro atsiradusias skyles patenka šviesa ir pradeda augti piktžolės.
Vandeniui laidus pagrindas atskiria gruntą nuo skaldos ir gerokai sumažina piktžolių kiekį. Specialistė įspėja, kad šioje vietoje taupyti neverta: net ir graži skalda, supilta ant netinkamo pagrindo, ilgainiui gali tapti brangiu nusivylimu.
Viena dažniausių klaidų – per plonas skaldos sluoksnis. Rekomenduojama jį formuoti maždaug 2,5–3 cm storio.
Renkantis dangą verta įvertinti ir aplinką. Pavyzdžiui, po beržais ar spygliuočiais ant juodos blizgios skaldos ypač išryškėja žiedadulkės, lapai ir spygliai.
Prieš pilant naują dangą taip pat reikėtų patikrinti, ar kapavietėje nėra skruzdėlių. Jos į paviršių išneša smėlį ir žemes.
Retai lankomam kapui E. Balčiūnienė siūlo rinktis nereiklius daugiamečius augalus, o ne sezonines gėles. Jei kapavietėje neįmanoma apsilankyti bent kartą per mėnesį ar du, galima pasinaudoti kapų priežiūros paslauga.
Kai kapavietėje daugiau laidoti nebeplanuojama, galimi ir kitokie sprendimai: ją galima išgrįsti granito trinkelėmis arba natūralaus akmens plokštėmis. Kadangi jos klojamos ant betono, vėliau laidoti karstu būtų sudėtinga.
Dizainerė pabrėžia, kad mažai priežiūros reikalaujantis kapas nėra kapas be priežiūros. Vis dėlto tinkamai suprojektuota ir iš kokybiškų medžiagų įrengta kapavietė tvarkinga išlieka gerokai ilgiau.
Urnų kapuose svarbiausia – proporcijos ir laisva erdvė
Mažoje kapavietėje kiekvienas elementas tampa labiau pastebimas, todėl čia ypač svarbus saikas. E. Balčiūnienės teigimu, urnos kapas neturėtų būti sumažinta didelės kapavietės versija, kurioje sutalpinti visi įmanomi atributai. Dažniausiai jis atrodo geriausiai tada, kai paliekama daugiau erdvės.
Vietoje tradicinio paminklo tokioje kapavietėje gali tikti išraiškingas akmuo monolitas. Žvakidės ir vazos turėtų būti mažesnės bei proporcingos paminklo dydžiui.
Dizainerės teigimu, dažnai pakanka trijų elementų: žvakidės, augalo ir skaldos arba augalų bei pušų žievės mulčio derinio. Norintiems minimalistinio ir praktiško varianto ji rekomenduoja skaldos dangą su akmens plokšte, ant kurios galima pastatyti žvakelę.
