Rudenį Kuršių nerijoje iš tolo pastebimi ryškiai rausvais vaisiais aplipę raukšlėtalapio erškėčio krūmai. Nors šie vaisiai gali būti panaudoti uogienei, pats augalas laikomas invazine rūšimi, keliančia pavojų išskirtinei pajūrio gamtai.
Anksčiau raukšlėtalapis erškėtis buvo sodinamas tam, kad sutvirtintų smėlio kopas ir apsaugotų jas nuo vėjo sukeliamo ardymo. Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad krūmas itin sparčiai plinta ir užima vis didesnes teritorijas.
Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa) yra kilęs iš Rytų Azijos. Europoje jis pradėtas auginti XIX a. kaip dekoratyvinis, vaistinis ir maistinis augalas, o Lietuvoje paplito XX a. pirmojoje pusėje.
Augalo plitimą skatina stiprūs šakniastiebiai, leidžiantys greitai augti ir sudaryti tankius sąžalynus. Jiems susiformavus, smėlynų buveinėms būdingiems augalams lieka vis mažiau vietos. Dėl to nyksta ir vabzdžiai bei kitos rūšys, priklausančios nuo natūralių kopų ekosistemų.
Pajūrio kopose šis erškėtis ypač atsparus. Net smėliu užpustyti krūmai lengvai atželia ir toliau plečiasi. Jo vaisiais minta šernai ir paukščiai, todėl sėklos gali būti išnešiojamos dideliais atstumais. Taip nauji sąžalynai įsitvirtina vis kitose vietose, o įvairaus dydžio erškėčių plotų šiandien galima rasti beveik visoje Kuršių nerijoje.
Kitose Europos šalyse, kur raukšlėtalapis erškėtis smarkiai paveikė pajūrio ekosistemas, bandoma jį naikinti įvairiais būdais: krūmai pjaunami, kasamos šaknys, taikomas ganymas, o kai kur naudojamos ir cheminės priemonės. Vis dėlto su jau įsitvirtinusiu augalu kovoti sudėtinga, todėl ypač svarbu neleisti jam toliau plisti ir mažinti jo gausą.
Vaisių rinkimas gali padėti stabdyti plitimą
Prie invazinio augalo plitimo mažinimo galima prisidėti rudenį surenkant raukšlėtalapio erškėčio vaisius. Juos galima panaudoti gardžiai uogienei, o kuo daugiau vaisių pašalinama, tuo mažiau sėklų patenka į gamtą, išplinta ir sudygsta naujose vietose.
Uogienei prinokusius vaisius pirmiausia reikia nuplauti, užpilti nedideliu kiekiu vandens ir virti apie 20 minučių, kol jie suminkštės. Vėliau masė pertrinama per sietelį, kad joje neliktų sėklų ir plaukelių. Į tyrę beriama cukraus pagal skonį – maždaug 600–700 g vienam kilogramui vaisių masės. Mišinį dar reikia pavirti 15–20 minučių, kol uogienė sutirštės, o tada karštą išpilstyti į stiklainius.
Taigi raukšlėtalapio erškėčio vaisių rinkimas gali būti ne tik praktiškas, bet ir prisidėti prie invazinės rūšies plitimo mažinimo.
