Japoninė reinutrė iš pirmo žvilgsnio gali sužavėti aukštais, bambuką primenančiais stiebais, dideliais žaliais lapais ir rudens pradžioje išsiskleidžiančiais smulkiais baltais žiedais. Vis dėlto ši dekoratyvi išvaizda slepia vieną agresyviausių invazinių augalų Europoje. Dėl gebėjimo greitai plisti ir nustelbti vietinę augaliją japoninė reinutrė laikoma rimta grėsme biologinei įvairovei.
Šis augalas kilęs iš Japonijos, Kinijos ir Korėjos. Į Europą jis pateko kaip dekoratyvinė rūšis. Lietuvoje japoninės reinutrės ilgą laiką buvo sodinamos sodybose ir parkuose – jas vertino dėl didelių lapų bei baltų žiedynų, pasirodančių tuo metu, kai dauguma kitų augalų jau nebežydi. Šiandien jų galima aptikti visoje šalyje.
Rūšiai taikomi griežti ribojimai
2025 m. japoninė reinutrė įtraukta į Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą. Dėl to jos naudojimui ir platinimui taikomi griežti apribojimai.
Esant palankioms sąlygoms, augalas gali pasiekti 3 metrų aukštį ir suformuoti tankius sąžalynus. Juose vietiniams augalams lieka per mažai vietos augti, todėl nyksta natūralios augalų bendrijos ir mažėja biologinė įvairovė. Reinutrė gali visiškai pakeisti vietinę augaliją, nuo kurios priklauso daugelis vabzdžių, paukščių ir kitų gyvūnų.
Pagrindinis jos atsparumas slypi po žeme. Šakniastiebiai sudaro tankų tinklą, todėl pašalinus antžeminę dalį augalas gali greitai atželti iš likusių šaknų.
Japoninė reinutrė neretai išplatinama kartu su perkeliamu gruntu, statybvietėse vežama žeme arba netinkamai tvarkomomis sodo atliekomis.
Galingi šakniastiebiai gali prasiskverbti į plyšius ir pažeisti įvairius statinius. Nustatyta, kad augalas gali ardyti kelių dangą, melioracijos sistemas, vamzdynus, užtvankas ir net pastatų pamatus.
Vien nupjauti nepakanka
Japoninė reinutrė priskiriama prie sunkiausiai kontroliuojamų invazinių augalų. Vienkartinis nupjovimas dažniausiai nepadeda – priešingai, augalas neretai atauga dar tankesnis.
Pakartotinai pjaunant augalus kelis kartus per vegetacijos sezoną galima palaipsniui išeikvoti šakniastiebiuose sukauptas maisto medžiagas. Tačiau tam reikia kantrybės, o priemonę dažniausiai tenka taikyti ne vienus metus. Mažuose plotuose augalus galima iškasti kartu su šakniastiebiais, o kai kuriais atvejais pasitelkiami herbicidai.
Viena veiksmingiausių priemonių išlieka prevencija. Japoninių reinutrių nereikėtų auginti sodybose, jų likučių negalima išmesti į gamtą, o sodo atliekas būtina tvarkyti atsakingai.
Šis augalas rodo, kaip dekoratyvinė rūšis gali tapti rimtu pavojumi gamtai. Nors japoninės reinutrės plitimą sustabdyti sudėtinga, atsakingas žmonių elgesys gali reikšmingai sumažinti jos daromą žalą.
