Lietuvos grybautojai vis dažniau dairosi ne tik į įprastas voveraites. Mikologas Jonas Kasparavičius naujienų portalui tv3.lt pasakoja, kad žmones domina nauji atradimai, o rudoji voveraitė tam ypač tinkama: ją gana nesunku atpažinti, o tinkamose augavietėse galima surinkti nemažą kiekį.
Susidomėjimą skatina noras atrasti ką nors naujo
J. Kasparavičiaus teigimu, rudosios voveraitės populiarėjimą galima paaiškinti paprastai – žmonėms smalsu išbandyti tai, ko anksčiau galbūt nerinkdavo.
Mikologas pastebi, kad kasmet tiek paprasti grybautojai, tiek nuomonės formuotojai ieško kuo nustebinti kitus ir atrasti įdomesnių dalykų. Nors rudoji voveraitė nėra nauja rūšis, šiuo metu ja tiesiog domimasi labiau.
Prie to prisideda ir gana aiškūs šio grybo požymiai. Vis dėlto, kaip ir renkant bet kuriuos kitus grybus, būtina tiksliai žinoti, ką dedame į krepšį.
Rudoji voveraitė, pasak J. Kasparavičiaus, paprastai nesunkiai atpažįstama, todėl apsinuodijimo rizika nėra didelė, jei žmogus žino, ką renka. Tačiau ją galima supainioti su artimomis voveraičių rūšimis.
Kur ieškoti rudųjų voveraičių?
Rudosios voveraitės nėra taip plačiai paplitusios kaip paprastosios, todėl sėkmę dažnai lemia žinios apie konkrečias augavietes. Mikologas teigia, kad šių metų rudenį tinkamose vietose jų dar galima aptikti gana gausiai.
Nors jų paprastai būna mažiau nei paprastųjų voveraičių, rudosios auga grupėmis. Dėl to radus tinkamą vietą galima prisirinkti nemažą laimikį.
Šių grybų pirmiausia verta ieškoti spygliuočių miškuose. Jiems tinkamas dirvožemis neturėtų būti labai rūgštus, o pati vieta – pakankamai drėgna. Taip pat svarbu, kad gruntiniai vandenys būtų aukščiau, todėl rudųjų voveraičių galima rasti netoli pelkių ar ežerų.
J. Kasparavičius pabrėžia, kad rudosios voveraitės dažniausiai auga konkrečiuose miškuose, kuriuose susidaro joms palankios sąlygos. Žinantiems tokias vietas šių grybų rasti nėra sudėtinga.
Kuo jos skiriasi nuo paprastųjų voveraičių?
Didžiausias skirtumas tarp rudųjų ir paprastųjų voveraičių yra išvaizda. Maistine verte šios rūšys iš esmės panašios: abiejose randama panašus baltymų, angliavandenių ir riebalų kiekis.
Rudosiose voveraitėse baltymų gali būti šiek tiek daugiau, tačiau bendras jų maistingumas reikšmingai nesiskiria. Abiejose rūšyse taip pat yra panašių medžiagų ir beta karoteno.
Mikologas primena, kad rudosios voveraitės, kaip ir paprastosios, nuo seno buvo naudojamos liaudies medicinoje. Joms tradiciškai priskirtas galimas teigiamas poveikis virškinimui ir regėjimui, taip pat gebėjimas naikinti žarnyno parazitus.
Vis dėlto šiuos teiginius reikėtų vertinti kaip liaudies medicinos tradiciją, o ne moksliškai įrodytą gydomąjį poveikį.
Skonis priklauso nuo kiekvieno žmogaus
Rudųjų voveraičių skonį žmonės vertina skirtingai. Kai kuriems jos patinka, o dalis grybautojų mano, kad šie grybai net skanesni už paprastąsias voveraites ir turi savitą aromatą.
Nors pagal maistingumą rudosios voveraitės neprilygsta kai kuriems kitiems grybams, jos tinka sriubai arba kepimui su sviestu ir prieskoniais.
J. Kasparavičius pabrėžia, kad skonio vertinimas visuomet subjektyvus – kiekvienas žmogus turi savo nuomonę.
Mikologo teigimu, rudoji voveraitė nėra naujas atradimas. Žmonės ją renka ir vartoja jau seniai, tačiau dabar iš naujo susidomėta anksčiau žinomu grybu.
