Greitai tirpstantys kilogramai, sumažėjęs apetitas ir dešimtys numesto svorio kilogramų „Ozempic“ bei panašius preparatus pavertė tikru lieknėjimo fenomenu. Vis dėlto medikai perspėja: netinkamai vartojami šie vaistai gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų, įskaitant ūmų kasos uždegimą, o kai kuriais atvejais žmogus gali atsidurti ligoninėje.
LSMU Kauno ligoninės gydytojas klinikinis farmakologas Arūnas Jablonskis sako, kad Lietuvoje kasmet augantis šių preparatų populiarumas ir pardavimai kelia vis didesnį nerimą. Pasak jo, viešumoje dažniausiai kalbama apie sėkmingai numestą svorį, tačiau gerokai rečiau prisimenama, kad kiekvienas vaistas gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.
Gydytojas pabrėžia, kad šie preparatai registruoti konkrečioms ligoms ir būklėms gydyti, o ne visiems, kurie nori greitai atsikratyti kelių kilogramų. Naujienų portalui tv3.lt jis papasakojo apie „Ozempic“ ir kitų svoriui mažinti naudojamų vaistų veikimą, naudą, rizikas bei galimas pasekmes.
Ne vien „Ozempic“: kuo skiriasi šie preparatai?
„Ozempic“ ir „Wegovy“ sudėtyje yra ta pati veiklioji medžiaga – semagliutidas, tačiau šie vaistai registruoti skirtingoms indikacijoms ir vartojami skirtingomis dozėmis. Tuo metu naujesnio preparato „Mounjaro“ veiklioji medžiaga yra tirzepatidas, veikiantis kiek plačiau.
„Ozempic“ skirtas diabetui gydyti. Iki atsirandant kitiems preparatams jis neretai buvo skiriamas ne pagal oficialią indikaciją – vadinamuoju „off-label“ būdu, remiantis tuo, kad semagliutidas gali būti naudingas ir gydant nutukimą.
Vėliau šių vaistų paklausa smarkiai išaugo. Juos pradėjo vartoti ne tik pacientai, kuriems nustatytas nutukimas ar kita gydymo indikacija, bet ir žmonės, norintys vien dėl estetinių priežasčių sulieknėti. Pasak A. Jablonskio, toks pasirinkimas dažnai atrodo kaip lengvesnis kelias, tačiau būtent tada kyla dalis dabar stebimų problemų.
Kaip vaistai mažina apetitą ir kodėl tai nėra paprastas sprendimas?
Šie preparatai imituoja žarnyne gaminamą hormoną GLP-1, kuris veikia su apetito reguliavimu susijusias smegenų sritis. Dėl to žmogus jaučia mažesnį alkį, greičiau pasisotina ir rečiau galvoja apie maistą.
Be to, vaistai lėtina skrandžio išsituštinimą. Maistas skrandyje išlieka ilgiau, todėl sotumo jausmas trunka ilgiau ir sumažėja noras užkandžiauti.
Dėl tokio poveikio gali susidaryti įspūdis, kad tai – beveik „stebuklingas“ būdas prieš vasarą atsikratyti svorio, o pasiekus norimą rezultatą gydymą tiesiog nutraukti. Tačiau gydytojas pabrėžia, kad kelių mėnesių vartojimas savaime ilgalaikės problemos neišsprendžia.
Tyrimai, kuriuose stebėti pacientai po semagliutido vartojimo nutraukimo, parodė, kad per metus jie susigrąžino maždaug du trečdalius numesto svorio. Jei kartu nekeičiama mityba, fizinis aktyvumas ir gyvenimo būdas, svoris dažnai grįžta.
Kasos uždegimas ir kitos rizikos
Didžioji dalis klinikinių tyrimų atlikta su žmonėmis, turinčiais nutukimą ar antsvorį – būtent jiems šie vaistai ir buvo sukurti. Viena dažniausiai aptariamų rizikų yra pankreatitas, arba kasos uždegimas.
Nors ne visais atvejais galima patvirtinti tiesioginį ryšį tarp vaisto ir pankreatito, tokių atvejų pasitaiko. Jei pacientas anksčiau sirgo kasos uždegimu, gydymas turi būti skiriamas itin atsargiai, įvertinus, ar nėra tinkamesnės alternatyvos. Gydytojas prieš paskirdamas vaistą turi išsamiai išsiaiškinti paciento ligų istoriją.
Jei pankreatitas išsivysto gydymo metu, vaisto vartojimą būtina nutraukti ir jo nebeatnaujinti.
Šie preparatai taip pat svarbūs planuojant operaciją. Kadangi jie sulėtina skrandžio išsituštinimą, pacientas turi informuoti gydytojus ir anesteziologus, kad juos vartoja. Ilgiau skrandyje išliekantis turinys didina aspiracijos riziką – tikimybę, kad jis pateks į kvėpavimo takus.
Žmonių, kurie neturi reikšmingo nutukimo ir vaistus vartoja norėdami numesti kelis kilogramus, situacija kitokia. Apie šią grupę turima gerokai mažiau duomenų, todėl galimos rizikos kol kas vertinamos tik preliminariai.
Dažniausi nepageidaujami reiškiniai yra susiję su virškinimo sistema: gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, pilnumo jausmas ir diskomfortas skrandyje. Tai siejama su sulėtėjusiu skrandžio išsituštinimu.
Organizmui reikia laiko prisitaikyti, todėl gydymas pradedamas nuo mažesnių dozių, kurios palaipsniui didinamos iki palaikomosios. Nors ne visada įmanoma šimtu procentų nustatyti, kad konkretų simptomą sukėlė būtent vaistas, duomenų apie galimą ryšį yra, o šios reakcijos nurodomos ir vaistų charakteristikų santraukose.
„Ozempic“ veidas: prarandami ne tik riebalai
Terminas „Ozempic“ veidas vartojamas kalbant apie išvaizdos pokyčius, kurie gali atsirasti greitai krentant svoriui. A. Jablonskis atkreipia dėmesį, kad vartojant šiuos vaistus mažėja ne tik riebalinė, bet ir raumenų masė.
Nutukusių pacientų organizme riebalų atsargos paprastai yra didelės, todėl svoris dažniau mažėja riebalų sąskaita. Tačiau normalaus ar beveik normalaus kūno svorio žmonės turi mažesnį riebalinį sluoksnį, todėl kartu gali mažėti ir raumenų masė.
„Ozempic“ veidu vadinama būklė atsiranda greitai praradus veido poodinius riebalus. Jie suteikia veidui apimties, o oda, ypač vyresniame amžiuje, gali nespėti prisitaikyti ir suglebti. Tai nėra atskiras specifinis vaisto šalutinis poveikis, o greito svorio kritimo padarinys.
Nutraukus gydymą svoris gali gana greitai pradėti augti. Tačiau sugrįžtanti kūno masė nebūtinai bus tokia pati, kokia buvo prarasta: riebalai gali grįžti, o raumenų masė – ne. Todėl svarbus ne tik skaičius svarstyklėse, bet ir kūno sudėtis.
Rekomendacijos numato, kad kartu su vaistais turi būti subalansuota mityba ir fizinis aktyvumas. Preparatas neturėtų pakeisti gyvenimo būdo pokyčių. Kai žmogus praranda ir dalį raumenų, gali atsirasti nepasitenkinimas savo išvaizda, noras kreiptis į plastikos chirurgus ar estetinių procedūrų specialistus.
Be to, toks gydymas kai kuriems žmonėms, ypač turintiems valgymo sutrikimų ar iškreiptą santykį su savo kūnu, gali tapti papildoma problema.
Juodoji rinka: nežinoma, kas patenka į organizmą
„Ozempic“ ir kiti panašūs preparatai yra receptiniai, todėl dėl jų žmonės kreipiasi į gydytojus. Tačiau gali atsirasti spaudimas išrašyti vaistus ir tais atvejais, kai indikacija nėra aiški.
Dar didesnį pavojų kelia neaiškiais kanalais įsigyjami preparatai. Tokiais atvejais nežinoma jų sudėtis, gamybos sąlygos ir kokybės kontrolė. Žmogus gali susileisti ne tą medžiagą, kurios tikėjosi, o pasekmės gali būti rimtesnės už problemą, kurią jis bandė išspręsti.
Gydytojas ragina nepasikliauti draugų rekomendacijomis, internete perskaitytomis sėkmės istorijomis ar neaiškiais pardavėjais. Įsigyjant preparatą tokiais būdais, nėra žinoma, kas iš tiesų yra jo sudėtyje.
A. Jablonskis pasakojo apie savo praktikoje sutiktą jauną pacientą, kuris sirgo nutukimu. Vaistas jam buvo paskirtas pagal indikacijas ir vartojamas prižiūrint gydytojui. Po keturių ar penkių mėnesių dėl itin stiprių pilvo skausmų pacientas pateko į ligoninę, kur jam diagnozuotas pankreatitas.
Iki tol jis neturėjo rimtesnių sveikatos problemų. Nors šimtu procentų nebuvo galima patvirtinti, kad uždegimą sukėlė vaistas, tai buvo laikoma tikėtina priežastimi. Buvo užpildyta nepageidaujamos reakcijos forma, gydymas nutrauktas, o vėliau, kiek žinoma gydytojui, kasos uždegimas daugiau nepasikartojo.
Su kolegomis gydytojas taip pat aptarė Jungtinėje Karalystėje buvusius atvejus, kai žmonės po internete įsigytų tariamo semagliutido injekcijų pateko į ligoninę. Įtariama, kad padirbtuose švirkštikliuose buvo ne semagliutidas, o insulinas, sukėlęs sunkią hipoglikemiją.
Pardavimai auga, o gydymas kainuoja šimtus eurų
Semagliutido ir tirzepatido pakuočių pardavimai Lietuvoje kasmet didėja. Vien „Ozempic“ pardavimai per pirmus šių metų 7 mėnesius, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo beveik dvigubai.
Šie vaistai taip pat yra brangūs. Vieno mėnesio gydymas „Mounjaro“ (tirzepatidu), priklausomai nuo dozės, gali kainuoti nuo maždaug 170 iki daugiau nei 400 eurų.
Gydytojas siūlo įvertinti, ar už tokią sumą nevertėtų rinktis mitybos specialisto konsultacijų, didesnio fizinio aktyvumo ar trenerio pagalbos. Jo teigimu, saugesnis ir tvaresnis rezultatas gali ateiti lėčiau, tačiau tai gali būti racionalesnis pasirinkimas nei gydymas, kurio ilgalaikis poveikis ne visada iki galo suprantamas.
