Rugpjūčio 4-oji Vilniaus rajone Renatos šeimai tapo tragedijos diena. Avarijos vietoje žuvo dar trejų metų nesulaukusi jos anūkė Malija, o sunkios būklės į ligoninę išvežta dukra Erika vėliau taip pat mirė. Kartu su jomis važiavusi dukros partnerio mama taip pat žuvo.
Šiandien Renata mokosi gyventi su dukros ir anūkės netektimi. Dar iki nelaimės jos širdyje buvo subrendęs noras padėti šeimoms, susiduriančioms su skaudžiausiais išgyvenimais. Ji norėjo tapti netekties dula – žmogumi, kuris nebandytų panaikinti skausmo, tačiau galėtų būti šalia, išklausyti, apkabinti ir leisti žmogui gedėti taip, kaip jam reikia.
Po tragedijos šis siekis įgijo dar gilesnę prasmę. Savo patirtimi Renata nori dalytis su kitomis moterimis, išgyvenančiomis artimojo netektį. Jos įsitikinimu, kartais labiausiai padeda ne patarimai ar paguodos žodžiai, o žmogus, kuris supranta ir nepalieka vienos.
Noras padėti atsirado dar iki tragedijos
Vilnietė Renata augina šešis vaikus ir turi tris anūkus. Apie dulės veiklą ji pirmą kartą susidomėjo dukrai laimėjus konsultaciją su dula. Susipažinusi su šia pagalbos forma, moteris nusprendė pati mokytis, tačiau vėliau suprato norinti dirbti ypač jautrioje srityje – padėti vaikų netekusioms šeimoms, persileidimą ar kitus skaudžius išgyvenimus patiriančioms moterims.
Renata sako jau kurį laiką jautusi, kad nori rinktis būtent netekties dulavimą.
Apie šį norą ji papasakojo fotografei. Ši ją supažindino su paramos fondo „Tuk tuk širdele“ vadove Alina Šiaulevičiūte. Moterys pradėjo bendrauti telefonu ir susirašinėti, o Alina pakvietė Renatą prisijungti prie fondo rengiamų stovyklų vaikų netekusioms mamoms.
Nors susitikti gyvai iki tragedijos taip ir nepavyko, Renata vis labiau jautė, kad ši veikla jai artima. Fondas tapo įkvėpimo šaltiniu ir vieta, su kuria siejosi jos noras būti šalia gedinčių šeimų.
Paramos fondas „Tuk tuk širdele“ padeda šeimoms, susiduriančioms su vaikų ligomis ir netektimis, teikia emocinę pagalbą bei buria mamas bendrystei. Renata šiandien pati nori prisidėti prie to, kad kiti žmonės neliktų vieni su savo skausmu.
Per vieną dieną ji neteko dukros ir anūkės
Rugpjūčio 4-oji Renatos gyvenimą pakeitė negrįžtamai. Per avariją žuvo jos dukra Erika, dar trejų metų nesulaukusi anūkė Malija ir kartu keliavusi dukros partnerio mama. Malija mirė įvykio vietoje, o Erika, nepaisant medikų pastangų, mirė ligoninėje.
Vienu metu Renata prarado du jai itin brangius žmones.
Ji pripažįsta, kad dabar pati eidama netekties keliu dar stipriau jaučia norą padėti kitiems.
Renata supranta, jog gedėjimas kiekvienam žmogui yra skirtingas. Vienam prireikia psichologo pagalbos, kitam – pokalbio, o dar kitam svarbiausia tiesiog pabūti tarp žmonių, kurie neklausinėja ir nenurodinėja, kaip reikėtų jaustis.
Ne visos moterys nori ar gali kreiptis į psichologą. Kartais norisi žmogaus, kuriam nereikėtų aiškinti, kodėl skauda, kodėl sunku atsikelti ar kodėl netikėtai pasipylė ašaros.
Gyvendama su netektimi Renata sako supratusi, kad pati turi norėti sau padėti – iš šalies niekas to už ją nepadarys.
Jos norą padėti dabar stiprina ne tik anksčiau puoselėta svajonė, bet ir asmeninė patirtis. Renata žino, kaip svarbu turėti šalia žmogų, kuris neskubina gedėti, nereikalauja būti stipriai ir leidžia išgyventi tai, kas vyksta širdyje.
Kapinėse ji padarė tai, ko daugelis nedrįsta
Renata pabrėžia, kad gedului nėra nustatyto termino. Nėra dienos, kurią žmogus privalėtų nustoti verkti, susitaikyti su netektimi ar grįžti į ankstesnį gyvenimą. Skausmas neturi kalendoriaus.
Pačiai moteriai sunkiausiomis akimirkomis padeda muzika. Klausydamasi kelių jai svarbių dainų ji gali išlieti susikaupusius jausmus. Bent kartą per savaitę Renata stengiasi skirti laiko sau: pabūti viena, uždegti žvakę, pažvelgti į dukros ir anūkės nuotraukas, mintyse su jomis pasikalbėti ir išsiverkti.
Po laidotuvių ji susidūrė su įvairiais įsitikinimais, kad kapavietės esą nereikėtų tvarkyti nepraėjus mėnesiui. Tačiau pamačiusi ant kapo nuvytusias gėles Renata jas nurinko ir sutvarkė kapavietę.
Vėliau, nuėjusi pas kleboną užsakyti mišių, ji papasakojo apie savo sprendimą. Klebonas ją patikino, kad mėnesio taisyklė tėra įsitikinimas ir svarbiausia viską daryti iš širdies.
Šie žodžiai Renatai įstrigo. Ji dar kartą suprato, kad niekas kitas geriau už ją nežino, kaip turėtų atrodyti jos gedėjimas ir ką ji iš tiesų jaučia.
Paskutinis pokalbis vis dar grįžta į jos mintis
Renata dažnai prisimena paskutinį pokalbį su dukra Erika. Tą dieną jos, kaip įprastai, trumpai pasikalbėjo telefonu. Mama dukrai sakė, kad galbūt nereikėtų su mažąja niekur važiuoti ir geriau likti namuose. Erika ją nuramino, kad viskas bus gerai.
Nė viena iš jų nežinojo, jog tai – paskutinis jų pokalbis.
Sužinojusi apie avariją Renata ne kartą mintimis sugrįždavo į tas akimirkas. Jai kilo klausimai, ar būtų galėjusi ką nors pakeisti, jei būtų pasakiusi kitaip ar dar kartą paskambinusi. Ji mokosi priimti, kad nelaimės numatyti ir jos pakeisti negalėjo.
Kasdienybėje Renata pamažu mokosi gyventi toliau. Ji gali šypsotis, bendrauti ir būti tarp žmonių, tačiau tai nereiškia, kad skausmas dingo. Į anūkę Maliją panašus vaikas ar gatvėje sutikta raudonplaukė mergina – tokie, kokie buvo Erikos plaukai – gali akimirksniu sugrąžinti prisiminimus ir sukelti ašaras.
Net nedidelė detalė kartais tampa priminimu apie dukrą ir anūkę. Renata stengiasi savęs dėl to nekaltinti ir leidžia sau jausti tai, kas tą dieną kyla širdyje.
Keltis iš lovos jai padeda mintis, kad Erika ir Malija būtų nelaimingos, jei ji tiesiog atsigultų ir nebegyventų toliau.
Meilė dukrai ir anūkei niekur nedingo. Dabar ji reiškiama prisiminimais, pokalbiais mintyse, uždegta žvake ir pastangomis gyventi toliau.
Susitikimuose moterys galės būti tokios, kokios jaučiasi
Renata nori savo patirtį ir ilgai puoselėtą svajonę paversti pagalba kitoms moterims. Šią iniciatyvą ji įgyvendins kartu su Rūta – taip pat fondo „Tuk tuk širdele“ nare ir mama, patyrusia netektį.
Moterys planuoja kurti jaukią ir saugią erdvę, kurioje netektį išgyvenančios dalyvės galėtų pasakoti savo istorijas arba tiesiog pabūti tyloje.
Šie susitikimai papildys fondo „Tuk tuk širdele“ veiklą, kurioje daug dėmesio skiriama emocinei pagalbai, bendrystei ir mamų palaikymui. Renatą, Rūtą ir fondą sieja siekis, kad gedinčios moterys neliktų vienos su savo skausmu.
Renata nenori iš anksto nustatyti griežtų taisyklių ar susitikimų scenarijaus. Jai svarbiausia, kad kiekviena atėjusi moteris jaustųsi priimta, galėtų laisvai būti su savo jausmais ir nepatirtų spaudimo.
Pirmasis susitikimas planuojamas lapkričio 19 dieną Kaune, o gruodį numatoma susitikti Vilniuje. Iš pradžių susitikimai turėtų vykti kartą per mėnesį, o vėliau, atsižvelgiant į poreikį, galėtų būti rengiami ir kituose Lietuvos miestuose.
Renata ir Rūta nesitiki, kad vienas vakaras panaikins skausmą ar pakeis tai, kas įvyko. Jų tikslas – suteikti gedinčiam žmogui bendrystę, supratimą ir galimybę nebesijausti vienai.
Šioje erdvėje nereikės slėpti ašarų, apsimesti stipriomis ar teisintis dėl savo jausmų. Kiekviena moteris galės ateiti tokia, kokia tą dieną yra.
Renata netektį išgyvenantiems žmonėms linki klausytis savo širdies, duoti gedului laiko ir neskubinti savęs. Jos teigimu, nėra vieno teisingo gedėjimo būdo ar nustatytų standartų.
Prisidėti prie fondo „Tuk tuk širdele“ veiklos galima čia: https://tuktuksirdele.lt/
