Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, lapkričio 3 dieną minintis šimtąjį gimtadienį, Lietuvos istorijoje išliko kaip šalies vedlys į Vakarų demokratijos bendriją. Buvę jo patarėjai pabrėžia ne tik politinius pasiekimus, bet ir gebėjimą ieškoti sutarimo, išklausyti oponentus bei išlaikyti pagarbą net esant nesutarimams.
Apie V. Adamkaus darbą ir asmenybę ELTA kalbėjosi su dviem jo buvusiais komandos nariais – 2004–2009 metais prezidento patarėju dirbusiu ekonomistu Ramūnu Vilpišausku ir 1999–2003 metais jo atstovės spaudai pareigas ėjusia žurnaliste bei diplomate Violeta Gaižauskaite.
R. Vilpišausko teigimu, vienas svarbiausių V. Adamkaus bruožų buvo pastangos rasti bendrą sprendimą tarp skirtingai mąstančių žmonių. Prezidentas tam skirdavo laiko ir energijos, siekdamas, kad nebūtų neišgirstų ar ignoruojamų nuomonių. Pasak jo, toks politinis stilius Vakarų valstybėse dabar matomas vis rečiau, nes Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur stiprėja poliarizacija bei judėjimas į kraštutinumus.
V. Gaižauskaitė V. Adamkų apibūdino kaip žmogų, kuriuo buvo galima pasitikėti. Jos teigimu, prezidentas neturėjo sunkaus praeities bagažo ar vadinamųjų „skeletų spintoje“, taip pat nebuvo susijęs su neigiamu sovietiniu paveldu. Tai, anot jos, didino užsienio partnerių pagarbą ir pasitikėjimą Lietuvos vadovu.
Prezidento iškilimas ir Lietuvos kelias į Vakarus
V. Adamkus prezidentu buvo išrinktas du kartus – 1998 ir 2004 metais. V. Gaižauskaitė pasakojo, kad jo atėjimas į Lietuvos politikos viršūnę tapo išskirtiniu reiškiniu. Dėmesį traukė ir pats prezidentas, ir jo sprendimas, po daugelio JAV praleistų metų, grįžti į Lietuvą.
Pirmaisiais prezidentavimo metais V. Adamkus davė daug interviu Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai. Susidomėjimas pokyčiais Lietuvoje bei iš JAV sugrįžusiu šalies vadovu buvo didelis, tačiau prezidentas pokalbių su žurnalistais nevengdavo.
V. Gaižauskaitė pabrėžė, kad V. Adamkus niekada nebuvo nutolęs nuo Lietuvos. Nors ilgą laiką gyveno Čikagoje ir ten padarė reikšmingą karjerą, jo tikslas buvo matyti laisvą, klestinčią ir pasaulyje gerbiamą gimtąją šalį.
Buvusi atstovė spaudai teigė nepastebėjusi skirtumo tarp viešumoje matyto prezidento ir žmogaus, su kuriuo dirbo už uždarų durų. Jos vertinimu, V. Adamkus buvo vientisa asmenybė, nesistengusi atrodyti kitaip, nei buvo iš tikrųjų. Jai imponavo jo sąžiningumas, nuoširdumas, atvirumas ir pagarba žmonėms.
Istorinis George’o W. Busho vizitas Vilniuje
Vienu svarbiausių pirmosios V. Adamkaus kadencijos įvykių tapo JAV prezidento George’o W. Busho vizitas Vilniuje. Jis įvyko netrukus po NATO viršūnių susitikimo Prahoje, kuriame Lietuva ir dar šešios valstybės buvo pakviestos tapti Aljanso narėmis.
Rotušės aikštėje į susirinkusius žmones kreipęsis G. W. Bushas oficialiai pakvietė Lietuvą į NATO. Jis pareiškė, kad baigėsi ilgas baimės, netikrumo ir vienatvės laikotarpis, o Lietuva tampa stiprios bei augančios NATO šeimos dalimi. JAV prezidentas taip pat pabrėžė, kad Lietuvą pasirinkę priešu kartu pasirinktų ir Jungtines Valstijas.
V. Gaižauskaitė prisiminė, kad sprendimą surengti atvirą G. W. Busho kreipimąsi Rotušės aikštėje teko derinti su JAV tarnybomis. Iš pradžių jos nerimavo dėl saugumo, tačiau Lietuvos atstovams pavyko įtikinti amerikiečius, kad žmonėms toks vizitas yra itin svarbus.
Pasak jos, vizito reikšmę bandyta sumenkinti įvairia dezinformacija, o kai kurie kaimynai nebuvo patenkinti JAV prezidento atvykimu į Lietuvą. Vis dėlto Užsienio reikalų ministerijos ir kitų institucijų pasirengimas nustebino amerikiečius. V. Gaižauskaitės vertinimu, tai galėjo būti vienas sėkmingiausių G. W. Busho vizitų šioje Europos dalyje.
Iki šiol tai yra vienintelis nepriklausomos Lietuvos istorijoje atvejis, kai Lietuvos ir JAV prezidentai susitiko dvišaliu formatu.
Antroji kadencija po politinės krizės
2002 metais vykę prezidento rinkimai išsiskyrė rekordiškai dideliu kandidatų skaičiumi. Nors V. Adamkus buvo laikomas favoritu, 2003 metų sausį antrajame ture jį įveikė Liberalų demokratų partijos pirmininkas, Seimo narys Rolandas Paksas.
R. Pakso prezidentavimas truko trumpai. Po metų jam buvo surengta apkalta dėl priesaikos sulaužymo ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, kai išimtine tvarka finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Trims mėnesiams laikinuoju prezidentu tapo Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. 2004 metų birželį surengtuose pirmalaikiuose rinkimuose V. Adamkus antrajame ture įveikė ekspremjerę Kazimirą Prunskienę ir dar penkeriems metams grįžo į Prezidento rūmus.
Tuo metu V. Adamkus sakė, kad rinkdamasi prezidentą Lietuva sprendė tarp Rytų ir Vakarų, o jo pergalė reiškė šalies pasirinkimą eiti Vakarų kryptimi.
R. Vilpišausko vertinimu, pasitikėjimą prezidento institucija padėjo atkurti aktyvus V. Adamkaus bendravimas su žmonėmis ir įvairiomis visuomenės grupėmis. Prezidentas, pasak jo, rodė neturintis slaptos darbotvarkės ir siekiantis to, ką deklaruoja viešai. Prie pasitikėjimo atkūrimo prisidėjo ir jo gebėjimas išklausyti skirtingas nuomones bei ieškoti kompromiso.
Užsienio politikos kryptys išliko iki šiol
V. Adamkaus užsienio politikos centre buvo regioninis bendradarbiavimas. Jo prezidentavimo laikotarpiu įsitvirtino nuolatinės Baltijos šalių vadovų konsultacijos, buvo stiprinami Lietuvos ir Lenkijos ryšiai, o prezidentas prisidėjo prie Lenkijos ir didžiųjų Europos Sąjungos valstybių interesų derinimo.
Jis taip pat aktyviai bendradarbiavo su Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo vadovais bei vykdė Rytų partnerystės politiką. R. Vilpišauskas teigė, kad po Lietuvos įstojimo į ES ir NATO 2004 metais V. Adamkus siekė ne tik narystės, bet ir visavertės Lietuvos vietos šiose organizacijose įtvirtinimo.
V. Adamkus rėmė Rytų partnerystės šalių santykių su ES ir NATO stiprinimą, siekė, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos demokratizacijos pastangos bei siekis priartėti prie Vakarų būtų pastebėti ir palaikomi.
2004 metų pabaigoje, per Oranžinę revoliuciją Ukrainoje, V. Adamkus kartu su Lenkijos prezidentu Aleksanderiu Kwasniewskiu vyko tarpininkauti. Jų tikslas buvo padėti susitarti dėl demokratinių reformų ir Ukrainos suartėjimo su Vakarais.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius R. Vilpišauskas teigė, kad būtent per antrąją V. Adamkaus kadenciją susiformavo pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos prioritetai: parama Rytų partnerėms, glaudesnis bendradarbiavimas su Lenkija, aktyvus vaidmuo ES ir NATO bei transatlantinių ryšių stiprinimas.
Šios kryptys išliko ir po V. Adamkaus pasitraukimo iš prezidento pareigų. Jas tęsė prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip pat prezidentas Gitanas Nausėda. R. Vilpišauskas kaip pavyzdį nurodė 2013 metais, Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu, Vilniuje surengtą Rytų partnerystės susitikimą.
Politologo teigimu, V. Adamkaus indėlis turi ilgalaikę reikšmę. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad paskutiniais antrosios kadencijos metais prezidentas vis dažniau įspėdavo ES ir NATO partnerius, tarp jų tuometę Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Prancūzijos prezidentą, apie vis agresyvėjančią autoritarinę Rusiją.
Dialogas su partijomis ne visada reiškė pritarimą
R. Vilpišausko teigimu, V. Adamkus sugebėjo palaikyti konstruktyvius ryšius su skirtingomis parlamentinėmis partijomis, nepaisydamas politinių pažiūrų skirtumų. Prezidentas siekė bendradarbiauti su rinkėjų pasitikėjimą gavusiomis ir už sprendimus atsakomybę prisiimančiomis politinėmis jėgomis.
Jo santykiuose su kairiosiomis ir dešiniosiomis partijomis būta ir bendradarbiavimo, ir nesutarimų. Kadangi Konstitucija numato prezidento pareigą dirbti su valdančiąja dauguma, toks dialogas buvo būtinas. Vis dėlto būdamas nepartinis V. Adamkus stengėsi išlaikyti atstumą nuo visų partijų.
Jo pasiūlymai ne visada sulaukdavo Vyriausybių palaikymo. R. Vilpišauskas prisiminė, kad sparčiai augant ekonomikai prezidentas ne kartą ragino neplanuoti biudžeto deficito ir neišleisti daugiau, nei surenkama lėšų. Jo nuomone, augimo laikotarpiu reikėjo kaupti rezervą galimam ekonomikos sulėtėjimui.
Į šiuos raginimus nebuvo įsiklausyta. Todėl pasaulio finansų krizę 2008–2009 metais Lietuva pasitiko turėdama deficitinį biudžetą ir prieš Seimo rinkimus smarkiai išaugusius įsipareigojimus, kuriuos vėliau teko peržiūrėti bei mažinti. R. Vilpišausko teigimu, tai buvo vienas iš pavyzdžių, kai prezidento siūlymai iš pradžių buvo ignoruoti, nors vėliau paaiškėjo, kad jie buvo pagrįsti.
Ko iš V. Adamkaus galėtų pasimokyti šiandienos politikai?
Buvę prezidento patarėjai mano, kad dabartiniams politikams iš V. Adamkaus verta perimti gebėjimą išklausyti kitokią nuomonę, nepriimti jos asmeniškai ir telkti žmones dėl ilgalaikių valstybės tikslų.
R. Vilpišausko vertinimu, politiniai skirtumai neturėtų būti vertinami kaip asmeninis konfliktas. Priimant sprendimus svarbu nepamiršti, dėl ko jie priimami ir kokiam tikslui tarnauja.
V. Gaižauskaitė išskyrė V. Adamkaus atsakomybės jausmą, pagarbą oponentams ir nuostatą, kad politiko pareiga – tarnauti valstybei, o ne siekti asmeninės ar grupinės naudos. Jos teigimu, pagarba net politiniam priešininkui ir gebėjimas nesupainioti politinės kovos su asmenine priešprieša yra sektinas pavyzdys.
Ji taip pat pabrėžė, kad politika turėtų būti varžymasis dėl idėjų ir būdų, kaip stiprinti Lietuvos pažangą. Tarp svarbiausių V. Adamkaus pamokų ji įvardijo atsakomybę, politinę kultūrą, pagarbą žmogui ir nesavanaudišką tarnystę Lietuvai.
Šimtmetį mininčiam V. Adamkui buvę patarėjai palinkėjo sveikatos.
V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Karo metais jis dalyvavo rezistencinėje veikloje, o 1944 metų liepą su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Besimokydamas Eichšteto lietuvių gimnazijoje jis sutiko būsimą žmoną Almą, vėliau studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete.
1949 metais V. Adamkus atvyko į JAV. Septintajame dešimtmetyje jis aktyviai įsitraukė į politinę veiklą ir buvo pakviestas dirbti naujai kuriamoje JAV federalinės valdžios institucijoje – Aplinkos apsaugos agentūroje. Būsimas Lietuvos vadovas taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeniniame bei politiniame gyvenime.
