Iki 50 metų plaukų slinkimas pastebimas maždaug pusei vyrų, o vyresniame amžiuje ši dalis dar labiau išauga. Nors plikimas gali atrodyti kaip neigiamas požymis, natūralioji atranka jo neišnykino – jis išlieka populiacijose ir perduodamas iš kartos į kartą.
Biologas Scottas Traversas leidinyje „Forbes“ aprašė, kaip vystosi plikimas, ir pateikė galimą evoliucinį šio reiškinio paaiškinimą.
Kas vyksta su plaukų folikulais?
Medicinoje vyrų plikimas vadinamas androgenetine alopecija. Vienas pagrindinių jo veiksnių yra dihidrotestosteronas, arba DHT – aktyvesnis hormonas, susidarantis iš testosterono.
Genetiškai tam linkusių vyrų viršugalvio ir smilkinių plaukų folikulai į DHT reaguoja palaipsniui mažėdami. Šis procesas vadinamas miniatiūrizacija. Kiekvieno naujo augimo ciklo metu plaukas tampa trumpesnis ir plonesnis, kol folikulas galiausiai ima išauginti tik vos matomus pūkelius.
Dažniausiai folikulai visiškai neišnyksta – jie tiesiog nebegamina tokių storų ir tankių plaukų kaip anksčiau.
Vienas hormonas, bet visiškai skirtingas poveikis
DHT sukelia ne tik galvos plaukų retėjimą. Tas pats hormoninis poveikis gali skatinti tankesnį barzdos ir kūno plaukų augimą.
Dermatologai šį reiškinį vadina androgenų paradoksu: skirtingose kūno vietose esantys folikulai į tuos pačius hormoninius signalus reaguoja nevienodai.
Būtent šis skirtumas padeda paaiškinti vieną svarbiausių evoliucinių teorijų apie vyrų plikimą.
Kodėl natūralioji atranka jo nepašalino?
Genai, sustiprinantys androgenų poveikį, gali būti naudingi jaunystėje, net jei po kelių dešimtmečių jų veikimas sukelia neigiamų padarinių. Evoliucinėje biologijoje tai vadinama antagonistine pleiotropija – vienas genas lemia kelis skirtingus poveikius, iš kurių vieni ankstyvame gyvenimo etape yra naudingi, o kiti vėliau tampa žalingi.
Natūralioji atranka didesnę reikšmę teikia požymiams, kurie padeda išgyventi ir daugintis jaunystėje. Todėl tokie pranašumai gali būti perduodami kitoms kartoms, net jei vyresniame amžiuje atsiranda nepageidaujamų pasekmių.
Šiuo požiūriu plikimas greičiau laikomas šalutiniu poveikiu, o ne atskira evoliucine adaptacija. Gamta neturėjo pakankamai stipraus pagrindo šio požymio pašalinti.
Pats plikimas mediciniškai dažniausiai nėra pavojingas – jis tiesiogiai nekelia grėsmės nei žmogaus išgyvenimui, nei reprodukcinei funkcijai.
1996 metais atliktame tyrime buvo iškelta mintis, kad atsitraukianti plaukų augimo linija gali būti patikimas amžiaus ir brandos požymis. Pagal šią versiją, plikimas gali rodyti, kad vyras jau įveikė jaunystėje būdingą intensyvios konkurencijos laikotarpį. Dėl to jis galėtų būti suvokiamas kaip išmintingesnis, solidesnis ar mažiau pavojingas varžovas.
Vis dėlto plikimo, kaip socialinio signalo, hipotezė tebėra įdomi, tačiau neįrodyta.
Anksčiau biologas taip pat aiškino, kada ir kodėl evoliucijos metu žmonėms susiformavo antakiai.
