Violeta Mičiulienė atskleidė, kas padeda nepalūžti: jos anūkė jau vadinama „klonu

Aktorę Violetą Mičiulienę ir jos vaidmenis gerai pažįsta teatro mėgėjai bei televizijos žiūrovai. Vis dėlto pati menininkė pabrėžia, kad svarbiausios jos gyvenimo rolės yra mamos ir močiutės.

Atvirame pokalbyje naujienų portalui tv3.lt V. Mičiulienė papasakojo apie ryšį su Anglijoje gyvenančiu sūnumi Matu ir anūkėmis, atskleidė, kodėl penkiametę Adelę vadina savo kopija, taip pat pasidalijo taisykle, padedančia paprasčiau priimti tai, ko neįmanoma pakeisti.

Sūnaus gimtadienis privertė prisiminti motinystę

Neseniai aktorės gyvenime buvo ypatinga diena – svetur gyvenančio sūnaus Mato gimtadienis. Nors tąkart ji negalėjo būti šalia, tokios progos, pasak V. Mičiulienės, skatina apmąstyti nueitą kelią ir pajusti dėkingumą.

Kai vaikas gyvena toli, ypač aiškiai juntama laiko tėkmė ir pokyčiai. Technologijos leidžia susiskambinti, susirašinėti ir matyti vieniems kitus ekrane, tačiau mamos širdžiai to ne visuomet pakanka.

Per sūnaus gimtadienį aktorė mintimis grįžta nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų iki dabarties. Tokiais momentais susipina džiaugsmas, ilgesys ir dėkingumas už žmogų, kuriuo jis užaugo.

Savo gimtadienio V. Mičiulienė nesureikšmina – jos žodžiais, tai visų pirma yra jos tėvų laimėjimas. Tačiau vaikų gimtadieniai jai visuomet primena jų gimimo dienas ir motinystę, kurią ji iki šiol laiko stebuklu bei didele gyvenimo dovana.

Aktorė taip pat nuo mažens mokė vaikus per gimtadienius nepamiršti jubiliato mamos. Eidami sveikinti draugų, jie pirmiausia nunešdavo gėlę mamai, nes būtent ji tą dieną atliko didžiausią darbą.

Atstumas šeimą suartino

Nors sūnus su šeima gyvena kitoje šalyje, V. Mičiulienė nejaučia, kad atstumas būtų juos nutolinęs. Priešingai – šiandien jų bendravimas yra dažnesnis nei tuomet, kai šeima gyveno Vilniuje.

Aktorė juokavo tapusi „telefonine močiute“: su anūkėmis ji bendrauja kasdien ir seka joms pasakas telefonu.

V. Mičiulienė save vadina puikia močiute – anūkės ją vadina „babi“. Ji mano, kad vaikams su ja gera todėl, jog ši jų neverčia anksti keltis, ravėti daržo, dirbti sunkių darbų ar atlikti įvairių pareigų. Jos vaidmuo – sekti pasakas, klausytis ir leisti vaikams būti vaikais.

Anūkės skambučių ir susitikimų laukia su dideliu nekantrumu. Vyresnioji Adelė kas rytą turi močiutei naujienų ir reikalauja paskambinti, o iki V. Mičiulienės atvykimo skaičiuoja dienas. Pamačiusi danguje skrendantį lėktuvą mergaitė sako, kad ten skrenda „babi“.

Adelė močiutei primena ją pačią

Pasak aktorės, su penkiamete Adele jas sieja ypatingas artumas. Nors jos kartais pasipyksta, kartu sudaro tikrą komandą. Mergaitės tėvas anksčiau abejojo, ar dukra iš tiesų panaši į mamą, tačiau dabar pats juokauja auginantis V. Mičiulienės „kloną“.

Dar vienas tai patvirtinęs epizodas nutiko sporto varžybose. Kol kiti vaikai stengėsi kuo greičiau atlikti užduotį, Adelė pasirinko kūrybišką kelią ir visą procesą pavertė mažu spektakliu. Komandos raginama skubėti ji vis tiek elgėsi savaip, todėl komanda galiausiai pralaimėjo. Tuomet aktorė suprato, kad auga jos pamaina.

Nors Adelė nuo mažens drąsiai jaučiasi dėmesio centre, V. Mičiulienė jai nelinkėtų rinktis aktorės kelio vien dėl šeimos tradicijos. Ji pabrėžė, kad scenos žmogaus profesijoje netrūksta netikrumo, nusivylimų, konkurencijos ir nuolatinio savęs ieškojimo.

Vis dėlto, jeigu anūkė pajustų, kad scena yra tikrasis jos pašaukimas, močiutė jai netrukdytų – priešingai, palaikytų ir padėtų kiek galėdama. Svarbiausia, kad žmogus atrastų savo vietą ir būtų laimingas, nesvarbu, ar tai būtų scena, sportas, mokslas, ar kita sritis.

Aktorė panašiai reagavo ir į sūnaus pasirinkimą. Nors iš pradžių prašė jo nesirinkti šio kelio, Matas vis tiek įstojo į konservatoriją ir studijavo režisūrą. Šiandien jis šio darbo nedirba, tačiau pats sako, kad studijos tapo puikia gyvenimo mokykla. Įgyti gebėjimai, jo teigimu, padeda įvairiose situacijose, nes tenka būti ir psichologu, ir vadovu, ir aktoriumi, ir režisieriumi.

Teatre pasigenda paslapties

V. Mičiulienės nuomone, keičiasi ne tik visuomenė, bet ir teatras. Ji mano, kad scenos menas prarado dalį paslapties, o anksčiau buvusios aiškios ribos tarp scenos ir užkulisių dabar tapo ne tokios ryškios.

Aktorė pripažino, kad jai, kaip teatro žmogui, tai skaudu. Todėl savo spektakliuose „Bėgantis aštuonkojis“ ir „Pabaisų nebus“ ji renkasi kalbėti apie žmogiškumą bei kasdien svarbius dalykus. Užuot telkusis į globalias problemas, kurių negali pakeisti ir kurios tik skaudina, ji nori nagrinėti tai, kas žmogų stiprina ir padeda išlikti žmogumi.

Gyvenimą vertina pagal „penkių“ taisyklę

Nepaisant teatro pokyčių ir kasdienių iššūkių, vidinę šviesą aktorei padeda išsaugoti požiūris į tai, ko ji negali kontroliuoti. Nors kiti ją vadina optimiste, pati V. Mičiulienė sako esanti gana didelė pesimistė.

Ji vadovaujasi klausimu, ar nutikęs dalykas turės reikšmės po penkių sekundžių, penkių minučių, penkių valandų, penkių dienų ar penkių savaičių. Jei atsakymas neigiamas, aktorė stengiasi tai paleisti ir nebesilaikyti įsikibusi to, ko pakeisti negali.

Dar vienas jai padedantis dalykas – gebėjimas pasijuokti iš savęs. V. Mičiulienė mano, kad sveikas humoras leidžia išlaikyti vidinę pusiausvyrą, ypač tada, kai žmogus pernelyg stengiasi atrodyti protingas, nors jam trūksta išminties.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *