Šiandien vilnietė Renata mokosi gyventi su skaudžia netektimi. Dar iki tragedijos jos širdyje buvo subrendęs noras padėti šeimoms, išgyvenančioms sunkiausius gyvenimo išbandymus. Ji svajojo tapti netekties dula – žmogumi, kuris nebandytų panaikinti skausmo, bet galėtų išklausyti, apkabinti ir leisti gedėti kiekvienam savaip.
Dabar ši svajonė jai tapo dar prasmingesnė. Savo patirtimi Renata nori dalytis su kitomis moterimis, pažįstančiomis artimo žmogaus netektį. Ji įsitikinusi, kad kartais svarbiausia pagalba nėra patarimai ar paguodos frazės – užtenka žmogaus, kuris supranta ir pasilieka šalia.
Noras padėti atsirado dar prieš tragediją
Renata yra šešių vaikų mama ir trijų anūkų močiutė. Apie dulos darbą ji pirmą kartą susidomėjo po to, kai jos dukra laimėjo konsultaciją su dula. Susipažinusi su šia veikla, pati nusprendė mokytis, tačiau ilgainiui suprato norinti dirbti su šeimomis, netekusiomis vaikų, patyrusiomis persileidimą ar kitus skaudžius išgyvenimus.
„Visą laiką mintys sukosi, kad aš noriu eiti į netekties dulavimą“, – pasakoja moteris.
Apie šį norą ji papasakojo fotografei. Ši supažindino Renatą su paramos fondo „Tuk tuk širdele“ vadove Alina Šiaulevičiūte. Moterys bendravo susirašinėdamos ir telefonu, o Alina kvietė Renatą prisidėti prie fondo rengiamų stovyklų vaikų netekusioms mamoms.
Nors susitikti gyvai vis nepavyko, Renata vis aiškiau jautė, kad ši veikla jai artima. Fondas tapo vieta, su kuria siejosi jos noras palaikyti gedinčias šeimas.
„Tuk tuk širdele“ globoja su vaikų ligomis ir netektimis susiduriančias šeimas, teikia emocinę pagalbą ir telkia mamas bendrystei. Dabar Renata pati nori būti tarp žmonių, padedančių kitiems nelikti vieniems su skausmu.
Avarija iš jos atėmė dukrą ir anūkę
Rugpjūčio 4-oji Renatos gyvenimą padalijo į „prieš“ ir „po“. Per avariją žuvo jos dukra Erika, jaunesnė nei trejų metų anūkė Malija ir kartu automobiliu važiavusi dukros partnerio mama. Mažoji Malija mirė įvykio vietoje, o jos mama, nepaisant medikų pastangų, ligoninėje.
Per vieną tragediją Renata neteko dviejų itin brangių žmonių – dukros ir anūkės.
„Kadangi dabar pati einu šiuo netekties keliu, mano noras padėti kitiems tapo dar didesnis“, – sako ji.
Renata supranta, kad žmonės gedulą išgyvena skirtingai. Vienam reikalinga psichologo pagalba, kitam – nuoširdus pokalbis, o dar kitam tiesiog buvimas tarp žmonių, kurie neklausinėja ir nenurodo, kaip reikėtų jaustis.
Ne kiekviena moteris nori arba gali kreiptis į psichologą. Kartais svarbiausia turėti šalia žmogų, kuriam nereikia aiškinti, kodėl skauda, kodėl sunku atsikelti ar iš kur staiga atsirado ašaros.
„Gyvendama su netekties skausmu suprantu, kad jeigu pati nenorėsiu sau padėti, iš šalies niekas už mane to nepadarys“, – teigia Renata.
Gedului nėra nustatyto termino
Renata pabrėžia, kad gedėjimas neturi konkrečios pabaigos datos. Nėra dienos, kada žmogus privalėtų nustoti verkti, susitaikyti su netektimi ar grįžti į ankstesnį gyvenimą. Kiekvienas gedulą išgyvena savaip, o skausmas netelpa į kalendorių.
Pačiai Renatai sunkiausiomis akimirkomis padeda muzika. Klausydamasi kelių jai svarbių dainų, ji gali išleisti susikaupusias emocijas. Bent kartą per savaitę moteris stengiasi skirti laiko sau: pabūti viena, uždegti žvakę, pažvelgti į dukros ir anūkės nuotraukas, mintyse su jomis pasikalbėti ir išsiverkti.
„Ir gedului laiko nėra. Nėra taip, kad tu privalai po mėnesio jau nebegedėti“, – sako ji.
Po laidotuvių Renata patyrė akimirką, dar kartą priminusią, kad gedėti reikia pagal savo širdį. Ant kapo pamačiusi nuvytusias gėles, ji nusprendė jas nurinkti ir sutvarkyti kapavietę, nors nuo laidotuvių dar nebuvo praėjęs mėnuo. Moteris buvo girdėjusi įsitikinimų, kad taip elgtis dar negalima.
Vėliau, nuėjusi pas kleboną užsakyti mišių, Renata jam papasakojo apie savo sprendimą. Klebonas ją nuramino pasakydamas, kad draudimas mėnesį nieko nedaryti tėra įsitikinimas, o sprendimus reikia priimti iš širdies.
Šie žodžiai Renatai giliai įstrigo. Ji dar kartą suprato, kad niekas geriau už patį žmogų nežino, kaip jis gedėja ir kokį skausmą išgyvena.
Paskutinis pokalbis vis dar skamba mintyse
Renata dažnai prisimena paskutinį pokalbį su dukra Erika. Tą dieną jos, kaip įprastai, trumpai pasikalbėjo telefonu. Renata dukrai sakė, kad galbūt nereikėtų su mažąja niekur važiuoti ir geriau likti namuose. Erika ją nuramino, kad viskas bus gerai. Nė viena iš jų nežinojo, jog tai – paskutinis jų pokalbis.
Sužinojusi apie avariją, Renata ne kartą svarstė, ar galėjo ką nors pakeisti: gal reikėjo pasakyti kitaip, gal dar kartą paskambinti. Po artimojo netekties tokie klausimai kyla daugeliui žmonių. Renata taip pat mokosi su jais gyventi ir sau primena, kad tragedijos ji negalėjo numatyti ar pakeisti.
„Ką aš galėjau pakeisti?“ – klausia savęs moteris. Jos atsakymas – nieko.
Kasdienybėje Renata po truputį mokosi gyventi toliau. Ji gali šypsotis, kalbėtis ir būti tarp žmonių, tačiau tai nereiškia, kad skausmas išnyko. Pamačiusi į Maliją panašų vaiką ar merginą raudonais plaukais, kokius turėjo Erika, ji akimirksniu pajunta ašaras.
Net maža detalė gali sugrąžinti brangiausius prisiminimus. Būna dienų, kai skausmas užklumpa netikėtai, tačiau Renata stengiasi savęs dėl to nekaltinti ir leidžia sau jausti tai, kas tuo metu kyla.
„Kas man padeda keltis iš lovos, tai mintis, kad jeigu aš atsigulsiu ir gulėsiu, Erika ir Malija bus nelaimingos“, – sako ji.
Meilė dukrai ir anūkei niekur nedingo. Dabar ją Renata išreiškia prisiminimais, pokalbiais mintyse, uždegta žvake ir pastangomis gyventi toliau.
Kaune ir Vilniuje rinksis netektį išgyvenančios moterys
Renata nori savo svajonę ir asmeninę patirtį paversti pagalba kitoms moterims. Kartu su ja susitikimus ves Rūta – mama, taip pat priklausanti fondui „Tuk tuk širdele“.
Moterys siekia sukurti jaukią ir saugią erdvę, kurioje netektį išgyvenančios moterys galėtų kalbėti apie savo istorijas arba tiesiog pabūti tyloje.
Ši iniciatyva pratęsia fondo „Tuk tuk širdele“ veiklą, kurioje svarbios emocinė pagalba, bendrystė ir mamų tarpusavio palaikymas. Renatą, Rūtą ir fondą vienija tikslas padėti netektį išgyvenančioms moterims nelikti vienoms. Skirtingos pagalbos formos gali viena kitą papildyti ir suteikti daugiau galimybių rasti artimą palaikymą.
Renata nenori kurti griežtų taisyklių ar iš anksto nustatyti susitikimų scenarijaus. Jai svarbiausia, kad kiekviena atėjusi moteris jaustųsi priimta.
„Aš nenoriu suteikti kažkokių lūkesčių. Noriu viską daryti iš širdies ir jausmo. Man svarbu, kad kiekviena moteris, atėjusi su savo skausmu, galėtų jaustis laisvai, nevaržomai ir galėtų būti su savo jausmais“, – sako ji.
Pirmasis susitikimas planuojamas lapkričio 19 dieną Kaune, o gruodį moterys turėtų susitikti Vilniuje. Iš pradžių susitikimus ketinama rengti kartą per mėnesį, o vėliau, atsižvelgiant į poreikį, galbūt ir kituose Lietuvos miestuose.
Renata ir Rūta nesitiki, kad vienas susitikimas panaikins skausmą ar pakeis praeitį. Jos nori suteikti gedinčioms moterims bendrystę, supratimą ir galimybę nebūti vienoms.
Šioje erdvėje nereikės apsimesti stipriomis, slėpti ašarų ar teisintis dėl savo jausmų. Kiekviena galės ateiti tokia, kokia tą dieną jaučiasi.
Žmonėms, išgyvenantiems artimojo netektį, Renata pataria klausyti savo širdies, duoti gedului laiko ir nesistengti jo išgyventi pagal kitų nustatytus standartus.
„Duoti sau laiko, neskubinti savęs“, – tokia jos pagrindinė žinutė.
Prisidėti prie fondo „Tuk tuk širdele“ veiklos galima čia: https://tuktuksirdele.lt
