Kaune moteris, daugelį metų prižiūrėjusi 1958-aisiais Eigulių kapinėse palaidoto tėvo kapą, susidūrė su netikėta kliūtimi – ji negalėjo pastatyti paminklo, nes savivaldybė nebeturėjo kapavietės registracijos duomenų.
Į Seimo kontrolierę dr. Jolitą Miliuvienę kreipusios moters teigimu, iš pradžių tėvo kapą prižiūrėjo jos motina, o po motinos mirties tai darė pati pareiškėja. Kapavietę žymėjo kryžius, tačiau medinė lentelė su mirusiojo duomenimis laikui bėgant supuvo, nukrito ir buvo išmesta.
Dokumentai prarasti per gaisrą
Sutaupiusi lėšų kapavietei sutvarkyti, moteris išsiaiškino, kad oficialių duomenų apie joje palaidotą tėvą nebėra. To meto kapinių registracijos žurnalai buvo prarasti per gaisrą archyve.
Siekdama patvirtinti tėvo palaidojimo vietą, pareiškėja kreipėsi į bažnyčią, valstybės archyvus ir Kauno miesto savivaldybę. Ji taip pat pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus, tačiau kapavietės identifikavimo klausimas liko neišspręstas.
Seimo kontrolierės tyrimas parodė, kad savivaldybė į moters prašymus reagavo formaliai – reikalavo pateikti papildomus dokumentus, o pakartotinai nagrinėti klausimą atsisakė. Vis dėlto dalį kapavietės identifikavimui reikalingos informacijos turėjo kaupti savivaldybės paskirta kapinių priežiūros įmonė.
Pasak Seimo kontrolierės, istorinių dokumentų praradimas pats savaime neatleidžia savivaldybės nuo pareigos ieškoti būdų žmogui svarbiai problemai išspręsti.
Prašymai komisijos taip ir nepasiekė
Pagal teisės aktus sprendimą dėl kapavietės identifikavimo turėjo priimti mero sudaryta komisija. Ji privalėjo įvertinti moters pateiktą informaciją ir apžiūrėti kapavietę, tačiau pareiškėjos prašymai komisijai apskritai nebuvo perduoti.
Be to, savivaldybės atsakymuose nebuvo nurodyta, kaip juos galima apskųsti. Toks informavimas yra privalomas pagal Viešojo administravimo įstatymą.
Dr. J. Miliuvienė pabrėžė, kad žmogus neturėtų likti vienas dėl institucijos neišsaugotų dokumentų kilusioje situacijoje. Tokiais atvejais institucija, jos teigimu, turi ne tik prašyti papildomų įrodymų, bet ir pati aktyviai ieškoti informacijos, įvertinti visas aplinkybes bei pasinaudoti turimomis galimybėmis.
Seimo kontrolierė taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl neprižiūrimų kapų problemos svarbu nesudaryti papildomų kliūčių žmonėms, norintiems rūpintis artimųjų kapavietėmis ir išsaugoti jų atminimą.
Savivaldybei pateiktos rekomendacijos
Tyrimo metu konstatuota, kad buvo pažeisti viešojo administravimo reikalavimai. Seimo kontrolierė priminė ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią valstybės institucijų klaidos turėtų būti sprendžiamos nukentėjusių žmonių naudai. Su artimųjų kapų priežiūra susiję klausimai tam tikrais atvejais patenka ir į privataus bei šeimos gyvenimo apsaugos sritį.
Dr. J. Miliuvienės vertinimu, artimųjų kapų lankymas ir priežiūra nėra vien formalus ar ūkinis reikalas – tai ryšys su šeima, jos istorija ir atmintimi. Todėl institucijos tokius prašymus turi nagrinėti jautriai ir atsakingai, o dukra neturėtų būti verčiama įrodinėti to, ką turėjo užfiksuoti ir išsaugoti pati sistema.
Seimo kontrolierė rekomendavo Kauno miesto savivaldybės merui perduoti moters prašymus atsakingai komisijai. Ji turėtų įvertinti pateiktus dokumentus, apžiūrėti kapavietę, ieškoti papildomos informacijos iš kitų šaltinių, įskaitant gretimų kapaviečių prižiūrėtojus, ir priimti motyvuotą sprendimą.
Atsižvelgiant į tai, kad istoriniai archyvo dokumentai neišliko, komisijai rekomenduota vadovautis tikėtinumo prezumpcija, o ne reikalauti neginčijamų įrodymų. Savivaldybė taip pat paraginta užtikrinti, kad ateityje prašymai dėl kapaviečių identifikavimo būtų nagrinėjami pagal teisės aktus, o pareiškėjai būtų tinkamai informuojami apie sprendimus ir jų apskundimo galimybes.
