Saugoti, maitinti ir gydyti priešo karius sudėtinga bet kurioje šalyje. Ukrainoje šį darbą dirbantys žmonės susiduria su dar viena našta: jie žino, kad į jų valstybę įsiveržė būtent Rusija, kurios kariai vykdė žiaurumus. Vis dėlto Ukraina siekia parodyti pasauliui, kad su karo belaisviais elgiasi pagarbiai, net jei stovyklų darbuotojams tokį požiūrį išlaikyti asmeniškai nėra lengva.
„The New York Times“ rašo, kad į šį darbą ukrainiečius atveda skirtingi motyvai. Vieni taip mėgina atsikratyti neapykantos, kiti nori geriau suprasti priešą, prisidėti prie karo pastangų arba tiesiog užsidirbti.
Sistemingas netinkamas Rusijos elgesys su Ukrainos karo belaisviais ir jų kankinimas yra išsamiai užfiksuoti Jungtinių Tautų (JT) bei žmogaus teisių organizacijų. Ukraina taip pat kaltinta itin žiauriu elgesiu su rusų kariais, ypač jų paėmimo į nelaisvę metu, tačiau nepriklausomi stebėtojai teigia, kad tokie atvejai pasitaiko gerokai rečiau.
Šį skirtumą galima įžvelgti ir belaisvių apsikeitimo vaizduose: vienoje pusėje matomi išsekę, sužeisti ir sergantys ukrainiečiai, kitoje – iš pirmo žvilgsnio sveiki rusai. Pasak leidinio, tai Ukrainoje kelia skausmą ir pyktį, o su rusų belaisviais dirbantiems žmonėms sukuria sunkų vidinį konfliktą.
58 metų Olegas apie darbą Lvivo belaisvių stovykloje pasakoja tik žmonai. Jo broliai ir sūnėnai vis dar kovoja fronte, todėl jis nesiryžta apie savo pareigas pranešti kitiems artimiesiems.
Olegas klausia savęs, kaip galėtų jiems pasakyti, kad rūpinasi rusų karo belaisviais.
„Tai naudinga Ukrainai“
42 metų Ivanas netrukus po Rusijos invazijos 2022 metais prisidėjo prie pirmosios Ukrainoje karo belaisvių stovyklos įkūrimo. Vėliau jis padėjo įsteigti ir stovyklą Lvivo mieste.
Nuo karo pradžios ukrainiečiai matė okupantų karių žiaurumus, tarp jų – Bučoje. Todėl pirmieji susitikimai su į nelaisvę paimtais rusais, pasak Ivano, visiems buvo nemalonūs.
Jis teigia, kad kiekvienam stovyklos darbuotojui teko įveikti tam tikrą vidinę ribą. Administracija turėjo aiškiai pabrėžti, kad bet koks žiaurus elgesys su belaisviais yra draudžiamas.
Leidinys nurodo, kad Ukraina sąmoningai siekia atsiriboti nuo Rusijos ir parodyti save kaip tarptautinės teisės besilaikančią valstybę. Ukrainos karo belaisvių stovyklas reguliariai aplanko Raudonojo Kryžiaus atstovai, JT darbuotojai ir žurnalistai. Rusijos stovyklose šioms organizacijoms dažniausiai lankytis neleidžiama.
Raudonasis Kryžius taip pat apmokė Ukrainos stovyklų darbuotojus ir supažindino juos su belaisvių teisėmis, įtvirtintomis Ženevos konvencijose.
Neseniai JT generalinio sekretoriaus pavaduotojas žmogaus teisių klausimais pranešė, kad sąlygos Ukrainos karo belaisvių stovyklose iš esmės atitinka tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimus. Nuo 2022 metų jos taip pat pagerėjo.
Ivanas nuolat išgirsta kitų ukrainiečių priekaištų dėl gero elgesio su rusų belaisviais. Jo teigimu, žmonės turėtų suprasti, kad tai naudinga Ukrainai, nes toks elgesys parodo šalį kaip civilizuotą Europos valstybę, priešingą jos priešams.
Darbas, primenantis netektis
Už belaisvių maitinimą atsakingam Romanui rusų kariai nuolat sugrąžina skaudžius prisiminimus. Rusai nužudė jam artimus žmones, o dabar jis kasdien apsuptas tų, kuriuos sieja su šiomis netektimis.
Žuvus žmonos pusbroliui, Romanas nebegalėjo įprastai eiti į darbą. Jis pasiėmė trumpas atostogas, kad atslūgtų stiprios emocijos. Grįžęs stengėsi su belaisviais bendrauti kuo mažiau.
Kitas darbuotojas Oleksijus mėgina išlaikyti ne tik emocinę, bet ir fizinę distanciją. Jis sako, kad šis darbas jam ypač sunkus, nes yra kilęs iš Donecko srities, kurią Rusija užgrobė dar 2014 metais.
Kai pareiga reikalauja žmogiškumo
Stovyklos medikas Robertas tokio atstumo išlaikyti negali, nes jo darbas reikalauja tiesioginio fizinio kontakto su belaisviais. Iš pradžių tai sukėlė stiprią vidinę kovą. Jis svarstė, ar taip neišduoda savo šalies, kariuomenėje tarnaujančių draugų ir visų žmonių, kuriuos Rusija nužudė.
38 metų Robertas apie tai, kad jo pacientai bus okupantai, sužinojo vos atvykęs į bandomąją darbo dieną. Nors iš pradžių sutriko, jis sutiko dirbti, nes šias pareigas laikė savo indėliu į karo pastangas.
Ilgainiui vidinė įtampa sumažėjo, tačiau visiškai nedingo. Robertas stengiasi negalvoti, kad jo gydomi rusų kariai ateityje gali grįžti į frontą.
Anksčiau UNIAN skelbė į nelaisvę paimto okupanto pasakojimą apie tai, kaip jo vadovybė aprūpina šturmo grupių karius. Paaiškėjo, kad visomis būtinomis priemonėmis jie aprūpinami tik tuomet, kai įvykdo tam tikras sąlygas.
Okupantas pasakojo, kad turėjo vandens ir gėrė jį po truputį, o vėliau vandens sėmėsi iš balos, tačiau jis buvo sūrus.
Kitas į nelaisvę patekęs rusų karys prisiminė nesėkmingą šturmą Malos Tokmačkos mieste. Jo teigimu, prieš operaciją vadovybė nepaaiškino, kas vyksta mūšio lauke: jam tik išdavė ginklą ir įsakė automobiliu vykti į vietą.
