Juodkrantėje nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro darbuojasi laivadirbiai. Jie stato tradicinį Kuršių marių laivą – kurėną, kurio po Antrojo pasaulinio karo šiame krašte beveik nebeliko. Plokščiadugnėmis burvaltėmis senieji pamario gyventojai ne tik žvejodavo, bet ir gabendavo šieną, gyvulius bei prekes, o kartais jomis plaukdavo į pamaldas.
Juodkrantėje statomas kurėnas bus pavadintas „Rėza“. Meistrai, kiek įmanoma, vengia elektrinių įrankių. Laivadirbys Saulius Sakalas aiškino, kad rankomis apdorota mediena paviršiuje yra atsparesnė, todėl toks pasirinkimas susijęs ne su vaizdu, o su laivo ilgaamžiškumu.
Kurėnais šiandien vadinamos tradicinės plokščiadugnės Kuršių marių žvejų burvaltės. Šaltiniuose jos minimos jau XIV–XV amžiais. Pats pavadinimas siejamas su kurėniniu tinklu – nors konstrukcija buvo panaši, skirtingos valtys neretai buvo vadinamos pagal žvejybos įrankį: egzistavo kiudelvaltės, bradinės ir venterinės valtys.
„Rėzos“ statybos iniciatorius Dominykas Chlebinskas teigė, kad paskutinis kurėnas Kuršių nerijoje buvo pastatytas prieš 35 metus. Jį, remdamasis senais vokiškais brėžiniais, pastatė jau miręs Eduardo Jonušas.
Kurėnai buvo pamario žmonių kasdienybės dalis
Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos kurėnai buvo neatsiejami nuo pamario gyvenimo. Jais žvejodavo, gabendavo šieną, gyvulius ir prekes, taip pat plaukdavo į pamaldas.
Įprastas kurėnas turėdavo du stiebus, didžiąją ir mažąją bures bei trikampę raginę burę. Tam tikromis žvejybos sąlygomis būdavo keliama ir ketvirtoji burė, vadinta bruma. Laivų statybos meistras Vaidotas Bliūdžius pasakojo, kad „Rėza“ turės pagrindinį stiebą ir dvi bures, o mažesnis stiebas, anksčiau labiau naudotas žvejyboje, šįkart nebus pagrindinis.
Kadangi Kuršių marios yra seklios, kurėnai buvo plokščiadugniai. 4–5 tonų laivas galėjo turėti vos 30–40 centimetrų grimzlę. Kad buriuojant jo nenuneštų į šoną, konstrukcijoje buvo naudojami šoniniai švertai, vietinių vadinti šliūžėmis.
Kurėnai būdavo įvairaus dydžio – nuo 10 iki 12 metrų. Statomas „Rėza“ bus maždaug 12 metrų ilgio ir priklausys didesnių kurėnų grupei.
Anksčiau laivą dažniausiai statydavo paties žvejo sodyboje. Iki maždaug XX a. trečiojo dešimtmečio pas užsakovą atvykdavo laivadirbys, pameistrys ir vienas ar du mokiniai. Bortams naudotos 2–3 metus džiovintos ąžuolo lentos, o dugnui – pušis. Vaidotas Bliūdžius teigė, kad pušis pasirinkta ir dėl mažesnės kainos.
Šiuo metu ąžuolinės lentos specialioje kameroje garinamos 12 valandų, palaikant 100 laipsnių temperatūrą. Į krosnį pilamas vanduo virsta garais, kurie suminkština medieną. Iš kameros ištrauktą lentą reikia išlenkti per 10–15 minučių, kol ji neatvėso ir tebėra tinkama formuoti.
Vėtrungė kadaise buvo laivo atpažinimo ženklas
Seniau vietos kalvis rankomis nukaldavo vinis, grandines ir apkaustus, o bures siūdavo iš lino arba medvilnės. Tarpams sandarinti buvo naudojamas grynos vilnos veltinis. Prieš jį įdedant, lentų šonai būdavo ištepami derva.
Neatsiejama kurėno dalis buvo ir vėtrungė. Nuo 1844 metų valdžia įpareigojo Kuršių marių žvejybines valtis žymėti gyvenvietėms priskirtais ženklais. Ilgainiui šie praktiniai atpažinimo simboliai tapo puošniomis vėtrungėmis.
Šiandien vėtrungė dažnai suvokiama kaip gražus suvenyras, tačiau iš pradžių ji buvo tarsi laivo „valstybinis numeris“ – pagal ją buvo galima nustatyti, iš kurios vietovės atplaukė žvejys. D. Chlebinskas pasakojo, kad ženklai galėjo nurodyti ne tik gyvenvietę, bet ir šeimos dydį, žvejo kategoriją bei kitą informaciją.
Po karo pamarį užplūdus naujakuriams ir išplitus motoriniams laivams, kurėnų tradicija praktiškai nutrūko. Dabar ji Juodkrantėje atgaivinama: kurėną „Rėza“ planuojama nuleisti į marias kitais metais.
