Išmanieji telefonai, kompiuteriai ir kiti ekranai tapo kasdienybės dalimi, tačiau vertinant jų poveikį vaikui svarbu skaičiuoti ne vien praleistas valandas. Pasak psichologo Ryčio Jankausko, ne mažiau reikšminga tai, kokias veiklas ekranai išstumia – miegą, mokymąsi, fizinį aktyvumą ar bendravimą.
Naujausio Eurobarometro tyrimo duomenimis, įprastą mokyklos dieną daugiau nei šešias valandas prie ekranų praleidžia ketvirtadalis 13–18 metų paauglių. Savaitgaliais tokių jaunuolių dalis siekia 46 proc., o 14 proc. paauglių ekranais naudojasi daugiau nei 10 valandų.
Kada ekranų naudojimas jau tampa problema?
Šiandien beveik kiekvienas žmogus kasdien naudojasi išmaniuoju įrenginiu, tačiau ne visada lengva pastebėti ribą, nuo kurios tai pradeda kenkti.
R. Jankausko teigimu, susirūpinti verta tada, kai dėl ekranų nukenčia vaiko miegas, mokymasis, judėjimas ar santykiai su kitais žmonėmis, o atsitraukti nuo telefono jam tampa itin sunku.
Pradinukams dvi valandos gali būti orientacinė riba, tačiau vien skaičius neatsako į visus klausimus. Ekranų tampa per daug tada, kai jie išstumia bendravimą su bendraamžiais, vakarienę su šeima ar laiką lauke.
Greitas atlygis vaiką įtraukia labiau, nei gali pasirodyti
Tėvai dažnai susiduria su vaiko pasipriešinimu, kai ateina metas padėti telefoną: prašoma dar kelių minučių, pykstama arba bandoma derėtis. Psichologas aiškina, kad ekranai suteikia beveik akimirksnį atlygį – keliais paspaudimais galima gauti naują vaizdo įrašą, žaidimą ar žinutę.
Tokiose patirtyse dalyvaujantis dopaminas skatina ieškoti dar vieno malonumo. Tuo metu realiame gyvenime panašiam pasitenkinimui dažnai reikia daugiau pastangų, kantrybės arba tenka susidurti su nesėkme.
Vaikams, kurių savireguliacija dar tik formuojasi, atsispirti greitam atlygiui ypač sunku. Vis dėlto tai nėra tik vaikų problema – suaugusieji taip pat neretai paima telefoną beveik automatiškai. Todėl nereikėtų tikėtis, kad vaikas pats išmoks saikingai naudotis priemone, sukurta taip, kad žmogus norėtų joje praleisti kuo daugiau laiko.
Pirmiausia verta atsakyti, kam vaikui reikalingas telefonas
Psichologas neišskiria vieno amžiaus, nuo kurio kiekvienam vaikui būtina nupirkti telefoną. Jo nuomone, svarbiau klausti ne vaiko metų, o įrenginio paskirties.
Jeigu telefonas reikalingas tik susisiekti su tėvais, gali pakakti paprasto telefono arba išmaniojo laikrodžio. Tačiau žemėlapiai, viešojo transporto tvarkaraščiai ir didesnis savarankiškumas gali būti priežastys rinktis išmanųjį telefoną.
Telefonas neturėtų tapti automatine gimtadienio dovana. Tiek vaikui, tiek tėvams reikia pasiruošti atsakomybei, susijusiai su jo naudojimu.
R. Jankauskas taip pat atkreipia dėmesį, kad kartais tėvai ekraną vaikui pasiūlo ne todėl, kad jo iš tiesų reikia, o todėl, kad patys yra pavargę ir nori ramybės. Vaikas verkia ar nuobodžiauja, jam duodamas ekranas, ir situacija trumpam nurimsta.
Tačiau jeigu telefonas nuolat tampa atsaku į liūdesį, nuobodulį ar nusivylimą, vaikas gali neišmokti šių emocijų įveikti kitais būdais. Jis dar neturi pakankamai įgūdžių pats nuspręsti, kiek laiko naudotis telefonu, kokį turinį rinktis ir kas jam tinka. Tai, kas padeda nusiraminti šiandien, nebūtinai padeda išmokti susitvarkyti ateityje.
Aiškios ribos veikia geriau nei draudimai konflikto metu
Specialistas rekomenduoja šeimai iš anksto susitarti dėl taisyklių, kurios galiotų ne tik vaikui, bet ir suaugusiesiems.
Viena galimybė – nustatyti konkretų laiką be ekranų. Pirmąją valandą ryte ir paskutinę valandą prieš miegą galima skirti veiklai be telefono. Svarbu, kad vaikas šią taisyklę žinotų iš anksto, o ji nebūtų sugalvojama jau prasidėjus konfliktui.
Taip pat galima nustatyti vietas, kuriose ekranai nenaudojami, pavyzdžiui, miegamąjį, valgomojo stalą ar namų darbų ruošimo vietą. Mokantis vienu metu tikrinti telefoną ir žiūrėti „YouTube“, dėmesys nuolat blaškomas, todėl prastėja susikaupimas ir mokymasis.
Šeima gali susitarti dėl ilgesnio laiko be pramoginių ekranų, pavyzdžiui, vykdama į gamtą ar muziejų telefonus palikti namuose. Vis dėlto vien paliepimo „padėk telefoną“ nepakanka. Vaikui turi būti sudarytos sąlygos žaisti, bendrauti, judėti ir tyrinėti pasaulį be ekranų.
Jeigu vaikas supyksta ar pradeda derėtis, apie artėjantį naudojimosi pabaigos laiką verta įspėti iš anksto. Nereikėtų įsitraukti į ilgas derybas ar konflikto metu kurti naujas taisykles. Jei vaikas pats sustoti nepajėgia, suaugusysis turėtų ramiai padėti laikytis susitarimo.
Tikslas nėra užauginti vaiką, kuris niekada nepyksta. Svarbiau padėti jam išmokti priimti ribas ir susidoroti su nusivylimu.
Mažiau ekranų nereiškia vien bausmės
Staigiai sutrumpinus laiką prie ekranų, vaikas gali nežinoti, kuo užsiimti, ir dažnai kartoti, kad jam nuobodu. Tačiau tėvų pareiga nėra užpildyti kiekvieną nuobodulio akimirką nauja pramoga.
Vaikui reikia galimybių žaisti, bendrauti, judėti ir pažinti aplinką, taip pat laiko pamažu atrasti kitus laisvalaikio būdus. Ekranų ribojimo tikslas nėra atimti pramogą, o grąžinti galimybę patirti kitus gyvenimo dalykus.
Šeima gali kurti bendrus įpročius: daugiau laiko leisti lauke, žaisti stalo žaidimus, gaminti, sportuoti, lankytis muziejuose ar vakarais pabūti kartu be telefonų.
Pokyčius turi rodyti visa šeima
Jeigu tėvai nusprendžia mažinti vaiko laiką prie ekranų, R. Jankauskas pataria pradėti nuo atviro pokalbio ir nepamiršti asmeninio pavyzdžio. Vertėtų įvardyti, kas kelia nerimą, pripažinti savo įpročius ir kartu susitarti dėl taisyklių, kurių laikysis visi šeimos nariai.
Pavyzdžiui, tam tikrą valandą visi gali padėti telefonus į vieną vietą ir jų nenaudoti. Po kurio laiko šeima galėtų aptarti, kas pavyko, kas buvo sunku ir ką reikėtų pakeisti.
Vaikui sunku priimti reikalavimą padėti telefoną, jei tėvai vakarienės metu patys nenuleidžia akių nuo ekranų. Todėl visos atsakomybės už technologijų naudojimą nereikėtų perkelti vaikui – suaugusiesiems taip pat sunku atsispirti ekranams, tad vaikui būtinos ne vien taisyklės, bet ir aiškios ribos bei suaugusiųjų pavyzdys.
Lukas Zajančauskas – ROC.lt portalo redaktorius. Jis rūpinasi, kad skaitytojus pasiektų aiškios, aktualios ir lengvai suprantamos naujienos.