Nutrūkusi sausgyslė, insultas ar infarktas nebūtinai reiškia aktyvaus gyvenimo pabaigą. Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, neurologas Jonas Girskis pabrėžia, kad svarbiausia tokiais atvejais – kantrybė, žinios ir kryptingai taikoma reabilitacija.
Daugiau nei 45 metus su judėjimo sutrikimais dirbantis specialistas teigia pats esantis pavyzdys, kiek daug gali žmogaus organizmas. Po sporto varžybų jam buvo plyšusios trys sausgyslės, o ranka tapo nevaldoma. Po mėnesio atliktas magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad sausgyslės nuo kaulo nutolusios maždaug 4 centimetrais, todėl jų prisiūti nebeįmanoma. Gydytojui buvo pasiūlytas dirbtinis sąnarys.
Vis dėlto, pasitelkęs medicinos žinias, patirtį ir biomechanikos naujoves, J. Girskis teigė visiškai atsistatęs – dabar jis vėl žaidžia ir nejaučia jokių negalavimų. Jo vertinimu, šiuolaikinė medicina gali labai daug.
Operacija ne visada yra vienintelis kelias
Gydytojas pastebi, kad žmonės kartais pernelyg greitai patiki, jog po traumos ar ligos tam tikri judesiai jiems daugiau nebeįmanomi.
J. Girskio teigimu, išgirdus diagnozę, pavyzdžiui, disko išvaržą ar sausgyslės plyšimą, nereikėtų aklai manyti, kad visos galimybės išsemtos. Gamta kiekvienam raumeniui suteikia ne vieną funkciją ir šalia jo numato pagalbininkų.
Gydytojas raumenų ir kaulų sistemą palygino su akcine bendrove, kurioje būtina surasti „darbuotojus“, ateinančius į darbą, bet vietoj darbo krapštančius nosį ir geriančius kavą.
Nutrūkus sausgyslei raumuo nebegali atlikti judesio, nes nebėra pritvirtintas prie kaulo. Tačiau tam tikrais atvejais jo funkciją gali perimti kiti raumenys.
Specialistas apgailestauja, kad kai kurie žmonės iš karto renkasi operaciją. Jis pats, nebūdamas gydytoju ir nedirbdamas su raumenų bei kaulų sistema, tikriausiai būtų pasielgęs taip, kaip patartų medikai. Tuomet, jo manymu, galbūt turėtų dirbtinį sąnarį ir mažesnę judesių amplitudę. Dabar J. Girskis sako išsaugojęs visą judesių amplitudę.
Reabilitacijoje svarbu neapkrauti sveikų raumenų
Kalbėdamas apie reabilitaciją gydytojas kritiškai vertino patarimą tiesiog daugiau sportuoti. Pirmiausia, jo teigimu, būtina nustatyti, kuri sistemos dalis neveikia tinkamai.
J. Girskis pabrėžė, kad medicininė reabilitacija nėra tas pats, kas bendra mankšta ar fizinis pasirengimas. Jei žmogus turi ligą, sausgyslės plyšimą ar disko išvaržą, pirmiausia reikia reabilituoti pažeistą sistemą, o ne treniruoti sveikus raumenis.
Anot jo, dėl šios priežasties kai kurie pacientai nusivilia pratimais: jie atlieka rekomenduojamus judesius, tačiau nepajunta pagerėjimo, nes stiprina tas kūno dalis, kurios ir taip funkcionuoja tinkamai.
Gydytojas sakė, kad mokydamasis aukštojoje mokykloje buvo išmokytas pirmiausia ieškoti to, kas neatlieka savo funkcijos. Tas pats principas, jo teigimu, taikomas ir raumenų bei kaulų sistemos reabilitacijoje.
Kai kūnas atsigauna, pacientui jau galima rekomenduoti sporto klubą ir fizinį lavinimą. Tačiau iki tol, pasak J. Girskio, reikia atlikti reabilitacijos „namų darbus“.
Po insulto gydymas nesibaigia praėjus metams
Insultas ir infarktas yra vienos sunkiausių būklių, po kurių žmogui dažnai tenka iš naujo mokytis kasdienių veiksmų. J. Girskis pabrėžė, kad klaidinga manyti, jog reabilitacija turi konkrečią pabaigos datą. Ji taip pat apima nuolatinę gyvensenos ir rizikos veiksnių kontrolę.
Insulto metu dėl krešulio užsikimšus pagrindinei kraujagyslei, tam tikra smegenų sritis negauna deguonies, joje kaupiasi medžiagų apykaitos produktai ir vystosi nekrozė, dar vadinama smegenų infarktu. Panašus procesas vyksta ir širdyje, kai užsikemša vainikinė arterija ar viena iš jos šakų – tuomet ištinka miokardo infarktas.
Todėl po šių įvykių būtina kontroliuoti išliekančius rizikos veiksnius. Jei padidėjęs kraujospūdis, reikia vartoti paskirtus vaistus. Esant aukštam cholesterolio kiekiui, vartojami statinai, o sergant antrojo tipo diabetu ir padidėjus gliukozės kiekiui kraujyje – tęsiamas gydymas.
Gydytojas įspėjo, kad nesilaikant gydymo ir nevaldant rizikos veiksnių gali nepavykti sėkmingai reabilituotis, be to, gali pasikartoti insultas. Antrasis insultas, jo teigimu, gali būti sunkesnis, o pasekmės – daug liūdnesnės.
Insultas paveikia ne tik patį pacientą, bet ir visą jo šeimą. Artimiesiems kartais tenka keisti gyvenimo būdą, atsisakyti darbo ar kitaip persiorientuoti, kad galėtų rūpintis sergančiuoju. Dėl to pasikeičia ir šeimos santykiai, ir kasdienis gyvenimo ritmas.
Po infarkto judėjimo vengti nereikėtų
J. Girskis paneigė paplitusį įsitikinimą, kad po infarkto būtina vengti fizinio aktyvumo. Judėti galima, tačiau reikia stebėti savo būklę ir atpažinti pojūčius, kuriuos žmogus jau yra patyręs.
Pasak gydytojo, fizinis aktyvumas padeda prisitaikyti širdžiai ir smegenims. Po infarkto sportuojant kraujagyslių sistema persitvarko, susidaro daugiau anastomozių ir gali išaugti naujos kraujagyslės. Dėl to širdis tampa atsparesnė deguonies trūkumui.
Panašus principas taikomas ir po insulto. Smegenys pasižymi neuroplastiškumu, todėl kitose jų srityse gali būti perimamos pažeistų vietų funkcijos. Dėl to judesius reikia nuolat kartoti.
Paklaustas apie savo sveikatos rutiną, gydytojas teigė kasdien skiriantis dėmesio kūnui. Nuo vaikystės jį vargino nugaros skausmai, todėl jis turi rytinį ir vakarinį pratimų ritualą.
J. Girskis sakė gerai pažįstantis savo raumenis ir žinantis, kuriuos būtina prižiūrėti, kad jie nepradėtų „eiti gerti kavos“ ar „krapštyti nosies“. Rytais jis juos tarsi suburia darbui, o to, ko nespėja atlikti iš karto, imasi vakare.
