Ar įmanoma racionaliai kalbėtis su žmonėmis, ilgus metus sekančiais Rusijos propagandą ir tikinčiais sąmokslo teorijomis? Šį klausimą kelia dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ rodomas filmas „Didžioji patriotų kelionė“.
Čekų režisierius Robin Kvapil ryžosi neįprastam eksperimentui: tris Vladimiro Putino gerbėjus, įsitikinusius, kad karas Ukrainoje yra apgaulė, kartu su filmavimo grupe nuvežė iki bombarduojamo Charkivo. Kelionėje filmo herojai susidūrė su realybe, prieštaraujančia jų įsitikinimams.
Profesorė pasakojo, kad ir jos aplinkoje yra žmonių, tikinčių dezinformacija bei sąmokslo teorijomis. Ji su jais kalbasi, tačiau pastebi, jog vieno pokalbio dažnai nepakanka: atrodo, kad argumentai žmogų įtikino, bet kitą kartą susitikus viską tenka pradėti iš naujo.
Jos teigimu, svarbiausia nebandyti žmogaus perauklėti, o bent trumpam pasėti abejonę ir parodyti, kad realybė gali būti kitokia. Tam būtina pagarba – kiek žmogus pajėgia priimti, tiek ir galima iš jo tikėtis.
Profesorė įsitikinusi, kad nuomonę metų metus rusišką propagandą vartojantys žmonės gali pakeisti, todėl bandyti juos pasiekti būtina. Tai, jos vertinimu, yra ne tik kova už visuomenės atsparumą, bet ir svarbi nacionalinio saugumo dalis.
Propaganda ir dezinformacija dažniausiai nukreipiama į jautriausias vietas – žmogaus pyktį, nusivylimą, skausmą ar vilties praradimą. Tokie naratyvai susiejami su asmenine savijauta, todėl melu patikėti tampa lengviau nei racionaliais argumentais. Įsijungus emocijoms, gebėjimas mąstyti kritiškai susilpnėja.
Dezinformacija ypač pavojinga kilus grėsmėms. Vykdant bendrą projektą su Ukraina, viena ukrainietė kolegė pašnekovei pasakė, kad jų šalyje yra daug išdavikų. Profesorės teigimu, tai – visuomenės neatsparumo pasekmė, karo metu galinti virsti egzistencine grėsme. Tačiau kova su dezinformacija vyksta ir taikos metu, nes būtina nuolat stiprinti piliečių pasitikėjimą savo valstybe.
Skirtingose Lietuvos savivaldybėse atlikti pusiau struktūruoti interviu parodė, kad pajamos ir išsilavinimas tiesiogiai susiję su tuo, kaip vertinami Rusijos dezinformacijos naratyvus atkartojantys teiginiai. Kuo mažesnės pajamos ir žemesnis išsilavinimas, tuo didesnis polinkis jais tikėti. Šiose grupėse taip pat gerokai mažesnis pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis.
Pokalbiai atskleidė, kad dalis žmonių jaučiasi valdžios apleisti ir nesuprasti. Jie mano, kad jų skurdo bei pajamų problemos dešimtmečiais nesprendžiamos. Viename interviu nuskambėjo mintis, kad Lietuvos prezidentas labiau rūpinasi Ukrainos reikalais nei Lietuvos žmonėmis.
Tokias nuotaikas priešiškos jėgos išnaudoja, supriešindamos visuomenę su nacionaline politika ir pabrėždamos, kad pagalba teikiama kitiems, nors patys Lietuvos gyventojai skursta. Vis dėlto profesorei labiausiai įsiminė kitas pašnekovo pasakymas – žmonėms trūksta elementarios pagarbos.
Jei valstybės pagalba ar teisiniai mechanizmai žmogų vis tiek palieka situacijoje, kurioje neįmanoma sudurti galo su galu, valstybė jam ima atrodyti tarsi pamotė. Ilgainiui tai silpnina pasitikėjimą visuomenės sutartimi ir gilina nusivylimą.
Vienas svarbiausių Rusijos naratyvų – teisuolio pozicija, kai tvirtinama, kad žinoma, kaip viskas turi būti sutvarkyta. Žmonėms, laukiantiems stiprios rankos, kuri išspręstų jų problemas, toks pasakojimas gali pasirodyti patrauklus.
Tyrimas taip pat parodė, kad kai kurie žmonės paprasčiausiai nesupranta oficialiosios žiniasklaidos turinio. Kai informacija atrodo per sudėtinga ar nutolusi nuo kasdienio gyvenimo, žmonės atsigręžia į šaltinius, kalbančius apie jų pyktį, nuoskaudas ir nusivylimą valdžia. Todėl žiniasklaidos kalba, profesorės nuomone, turėtų būti paprastesnė ir prieinamesnė.
Nesisteminiai informacijos kanalai dažnai veikia per emocijas. Tyrinėdami juos, specialistai pastebėjo manipuliavimą autoritetais: mokslininko citata pasitelkiama siekiant melui suteikti patikimumo. Pasitaiko ir iš konteksto ištrauktų mokslininkų pasisakymų, kai teisinga mintis panaudojama priešingai žiniai sukurti.
Profesorė pabrėžė, kad drausti tokią veiklą labai sudėtinga neperžengiant demokratijos ribų, nes kiekvienas turi teisę kalbėti. Tačiau kai manipuliacijos pasiekia žmones, stokojančius medijų raštingumo ar įpročio tikrinti faktus, visuomenė praranda dalį savo atsparumo. Kritiniu momentu ji gali tapti tarsi ginklu iš vidaus.
COVID-19 pandemija, jos vertinimu, šiam procesui turėjo tiesioginę įtaką. Su sveikata ir gyvybe susijusius klausimus žmonės vertina itin jautriai, o sąmokslo teorijos dar labiau sustiprino istorinį nepasitikėjimą institucijomis. Vėliau prasidėjusi plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą šias įtampas sujungė į iki šiol besitęsiantį informacinį spaudimą.
Atlikto tyrimo tikslas buvo pateikti institucijoms rekomendacijas, kaip įgyvendinti visuomenės atsparumo hibridinėms grėsmėms politiką. Profesorė teigė, kad dalis visuomenės jau ima abejoti net pagrindinėmis mokslinėmis tiesomis, todėl akademinė bendruomenė turi aktyviau kalbėti viešai ir rinktis žmonėms suprantamą kalbą.
Tyrimo metu žmonių buvo klausiama, ar jiems reikalingi mokslininkų paaiškinimai. Atsakymas buvo teigiamas. Todėl viena iš profesorės rekomendacijų – mokslo bendruomenei drąsiau išeiti į viešumą. Ji taip pat pabrėžė prezidento institucijos lyderystės svarbą, nes pasitikėjimas ja išlieka didelis. Nors politikų reitingai svyruoja, krizės metu jie turi prisiimti atsakomybę ir kalbėti su visuomene.
Pašnekovė teigė dažnai susidurianti su tuo, kad mokslininkų tyrimai lieka ministerijų stalčiuose. Politikams ekspertų rekomendacijos neretai priimtinos tuomet, kai yra palankios, o nepatogūs tyrimų rezultatai gali būti nustumiami į šalį. Vis dėlto tai, jos teigimu, nesumažina pareigos dalytis tiesa. Tyrimų duomenis galima analizuoti arba ignoruoti, tačiau mokslininkai privalo ir toliau apie juos kalbėti.
Spalio 9 ir 10 dienomis filmo „Didžioji patriotų kelionė“ seansuose Kaune ir Vilniuje dalyvaus režisierius Robin Kvapil. Festivalis „Nepatogus kinas“ iki spalio 25 dienos vyksta Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos ir Alytaus kino teatruose, šimtuose bibliotekų bei internete.
Apie „Nepatogų kiną“
