Lietuvoje kasmet už valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas vykdoma daugybė statybos darbų. Tačiau specialistai įspėja, kad dalis mokesčių mokėtojų pinigų gali būti prarandama dėl viešųjų pirkimų sistemos trūkumų.
Savivaldybės ir ministerijos, naudodamos biudžeto lėšas, skelbia konkursus keliams asfaltuoti, apšvietimui įrengti bei kitiems darbams atlikti. Pirmiausia jos turi pasirinkti įmonę, kuri įgyvendins numatytą projektą, todėl pirkimo dokumentuose nustatomos konkrečios sąlygos ir reikalavimai.
Mažiausia kaina ne visada reiškia geriausią rezultatą
Bendrovės KRS direktorius Martynas Valančius teigia, kad viešuosiuose pirkimuose dažniausiai laimi mažiausią kainą pasiūlęs dalyvis. Jo vertinimu, toks principas gali tapti problema, nes vėliau dėl nekokybiškai atliktų darbų gali tekti mokėti dar daugiau.
Pasak jo, vien maža kaina neparodo, ar rangovas sugebės darbus atlikti tinkamai, tiksliai ir laiku, taip pat išvengti statybos broko.
M. Valančius pažymi, kad mažiausios kainos pasirinkimas dažnai laikomas politiškai saugiausiu sprendimu: tokiu atveju lengva pagrįsti, kad pirkimas įvyko pigiausiai ir lėšos buvo sutaupytos. Vis dėlto kasdienybėje žmonės paprastai renkasi ne pigiausią duoną ar automobilį, o kainos ir kokybės santykį.
Nors viešuosiuose pirkimuose vertinami ir specialistai, papildomos garantijos bei kiti kriterijai, pašnekovo teigimu, jų reikšmė bendrame vertinime dažnai būna tokia maža, kad įmonėms neapsimoka į juos investuoti.
Jis taip pat atkreipia dėmesį į situacijas, kai konkurso sąlygose nustatomi tam tikri reikalavimai, tačiau vėliau jų nebesilaikoma. Kaip pavyzdį KRS direktorius mini alkoholio kontrolės sistemas: visi konkurso dalyviai įsipareigoja jas naudoti, tačiau, jo pastebėjimu, realiai tokias sistemas įrengia vos kas dešimta įmonė.
Netinkamas rangovas – rimtas įspėjimas
M. Valančius aiškina, kad statybos projektai yra sudėtingi, nes juose dalyvauja daug žmonių, reikia derinti gausią projektinę dokumentaciją ir skirtingų šalių – kaimynų, savivaldybių, infrastruktūros įmonių bei įvairių rangovų – veiksmus. Visa tai turi būti atlikta laiku ir neviršijant sutartos kainos.
Jo vertinimu, projektai dažnai žlunga tuomet, kai siekiama pernelyg daug sutaupyti projektavimo, darbuotojų ar kitose srityse arba į situaciją žvelgiama per daug optimistiškai. M. Valančius tai apibūdina posakiu: kai nėra pinigų, darbai nevyksta, o kai pinigų yra – darbai juda.
Viena klaida paprastai nesugriauna viso objekto, tačiau daugybė klaidų gali sukelti rimtų padarinių. Tuomet sutartys nutraukiamos, darbai užsitęsia metų metus, o dėl infliacijos išauga jų kaina. Anot pašnekovo, tokiose situacijose visuomenė pralaimi visais aspektais.
Eksperto teigimu, vertinant pasiūlymą svarbu atsižvelgti ne tik į kainą, bet ir į tai, kas ją pasiūlė. Maža kaina, kurią pateikia reikiamų išteklių ir kompetencijos neturintis rangovas, turėtų būti laikoma įspėjamuoju ženklu.
Tuo metu patikima įmonė, turinti pagrindines kompetencijas, nuolatinius darbuotojus ir savo techniką, gali pasiūlyti mažesnę kainą natūraliai, nes jai nereikia pasitelkti dalies subrangovų. Vien vertikali integracija, M. Valančiaus teigimu, gali sumažinti sąnaudas 5–15 procentų, o papildomą naudą suteikia patirtis ir specializacija.
Mažas pasiūlymas vėliau gali virsti didele sąskaita
Kita problema, kurią išskiria KRS direktorius, yra galimas piktnaudžiavimas konkurso metu. Iš pirmo žvilgsnio skaidrioje sistemoje kai kurios įmonės gali pasiūlyti itin mažą kainą tam, kad laimėtų konkursą, o vėliau padidinti sutarties vertę.
Jo teigimu, kuo atidžiau rangovas išanalizuoja projektą, tuo daugiau jame gali pastebėti trūkumų. Žinodamas, kur darbų eigoje tikėtini pakeitimai, jis gali tam tikras pozicijas įkainoti mažiau, o vėliau šiuos darbus įvardyti kaip papildomus.
KRS laikosi kitokio požiūrio: klausimai pirkimo metu keliami tam, kad būtų nustatyta reali galutinė kaina, o ne tam, kad vėliau atsirastų papildomų darbų.
Užsakovui atpažinti tokį elgesį nėra paprasta. Vienas galimų požymių – per pirkimą gautų klausimų skaičius. Daug klausimų gali reikšti, kad pats projektas turi spragų. Tačiau ir tuomet užsakovui tenka sudėtingas pasirinkimas: stabdyti pirkimą ar taisyti projektą. Abu sprendimai pareikalauja laiko, tačiau negarantuoja norimo rezultato.
Siekiant sutaupyti gali nukentėti kokybė
M. Valančius mano, kad dabartinė praktika atskleidžia sistemines viešųjų pirkimų problemas. Jo teigimu, dažnai daugiau dėmesio skiriama tam, kas nepateikė reikiamo dokumento ar padarė formalią klaidą, o ne tam, kaip pasiekti geriausią rezultatą.
Pašnekovas pasigenda atviresnio bendravimo ir tikrų derybų. Siūlymai sutaupyti ar pasirinkti ilgalaikę naudą neretai lieka nuošalyje, nes už tokį sprendimą kažkam reikėtų prisiimti atsakomybę. Dėl šios priežasties, jo vertinimu, privatus užsakovas dažnai sugeba pastatyti pigiau.
KRS direktorius įsitikinęs, kad pirmiausia nereikėtų projektavimo paslaugų pirkti pagal mažiausios kainos principą. Remdamasis savo patirtimi, jis teigia, kad maždaug 90 procentų statybų metu kylančių problemų atsiranda dėl projekto, kuriam užsakovas ar jo atstovai parengimo etape skiria nepakankamai dėmesio.
Kai projektas būna aiškus ir kokybiškas, pirkimo metu kyla mažiau klausimų, o dalyvių pasiūlytos kainos nesiskiria taip smarkiai.
Jeigu projektas vėluoja, darbai atliekami nekokybiškai arba galutinė jų kaina gerokai viršija pradinę, atsakomybės neturėtų būti vengiama. Kiekviena proceso dalis turi savo atsakingąją pusę: projektuotojas atsako už sumanymą, rangovas – už įgyvendinimą, o užsakovas – už sprendimus ir finansavimą.
Vis dėlto vien kaltų paieška, M. Valančiaus teigimu, problemų neišspręs – ji tik pratęs procesus ir dar labiau nutolins galutinį rezultatą. Be to, didesnė galutinė kaina ne visada reiškia, kad kas nors pasipelnė. Kartais tai tėra tikroji projekto kaina, kuri turėjo būti įvertinta dar projektavimo etape.
