Žiaurus elgesys su gyvūnais pagrįstai kelia pasipiktinimą, tačiau reakcija į vieną vaizdo įrašą atskleidė ir kitą problemą. Jame matyti, kaip galimai nepilnametė skėčiu trenkia šuniui, o po įrašu netrukus pasipylė šimtai komentarų. Dalis suaugusiųjų, smerkdami smurtą prieš gyvūną, patys ėmė grasinti vaikui fiziniu susidorojimu.
Anonimiškai pasivadinusi kėdainietė vaizdo įrašu pasidalijo vienoje feisbuko grupėje. Jis sulaukė daugybės reakcijų, komentarų ir pasidalijimų, tačiau tarp jų buvo ne tik pasipiktinimas, bet ir atviri įžeidimai, keiksmai bei grasinimai. Kai kurie komentatoriai, taip pat ir brandesnio amžiaus moterys, viešai svarstė apie smurtą prieš mergaitę, neslėpdami savo tapatybių.
Regina iš Gudžiūnų rašė, kad vaiką „perplėštų per pusę“, o mergaitę vadino „parazite“ ir „gyvate“. Vaidutė siūlė ją pačią mušti skėčiu, o Mantas ragino tuo pačiu daiktu trenkti per nugarą. Vienas anoniminis vartotojas linkėjo, kad mergaitei būtų „100 kartų stipriau“ suduota. Sonata-Laura vaiką pavadino „išsigimėle jau nuo mažų dienų“, o Daiva pareiškė, kad pamačiusi mergaitę „užvažiuotų jai per marmūzę“.
Smurtas kaip auklėjimas vis dar laikomas priimtinu
Diskusijoje išryškėjo ir įsitikinimas, kad fizinės bausmės esą gali būti tinkama auklėjimo priemonė. Jolanta ragino mergaitei „išperti kailį“ diržu, netgi su jo sagtimi, kad ši ateityje nedrįstų skriausti šunų.
Žmonės, mėginę priminti, kad smurtas prieš vaiką nėra išeitis, taip pat sulaukė puolimo. Kai kurie komentatoriai mušimą teisino disciplina ir paklusnumu. Ieva teigė, kad anksčiau tėvai vaikus auklėdavo diržais ir dėl to jie „n enumirdavo“.
Šis atvejis parodė, kaip smurtas gali būti perduodamas iš kartos į kartą. Suaugusieji, vaikystėje patyrę fizines bausmes, kartais jas priima kaip normą ir siūlo taikyti svetimiems vaikams, nesuvokdami, kad toks požiūris gali būti susijęs su jų pačių patirtomis traumomis.
Vaizdo įrašas: visuomenės interesas ar viešas gėdinimas?
Komentaruose taip pat kelta klausimų dėl paties filmavimo ir įrašo paviešinimo. Vaizdo medžiagoje matomas nepilnametis asmuo. Nors veido nesimato, vaiką gali būti įmanoma atpažinti pagal drabužius ir šunį.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio pareigūnai pabrėžė, kad tokiais atvejais būtina derinti visuomenės interesą su vaiko teisių apsauga. Nepilnamečiams taikoma papildoma privatumo, garbės ir orumo apsauga, tačiau galimų teisės pažeidimų fiksavimas tam tikromis aplinkybėmis gali būti išimtis.
Policijos atstovų teigimu, šiuo atveju vaikas nufilmuotas iš nugaros, veidas nematomas, tapatybė nenurodyta, o įrašo paviešinimas galėtų būti siejamas su visuomenės interesu atkreipti dėmesį į gyvūnų gerovę. Vis dėlto, ar vaiko teisės nebuvo pažeistos, reikia vertinti atsižvelgiant į visas aplinkybes. Tokius klausimus pagal BDAR ir Visuomenės informavimo įstatymą nagrinėja Žurnalistų etikos inspektorius.
Savivaldybė: nei vietos, nei vaiko nustatyti nepavyko
Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėja nurodė, kad iš įrašo neįmanoma nustatyti, kur įvykis nufilmuotas ir kokio amžiaus yra mergaitė. Todėl tik spėjama, kad ji nepilnametė. Vaizdo įraše taip pat nebuvo pateikta informacijos apie galimą administracinį nusižengimą, o skyriui oficialiai apie jį niekas nepranešė.
Gavus informaciją apie galimą pažeidimą, Viešosios tvarkos skyrius pradeda tyrimą, išsiaiškina aplinkybes ir sprendžia, ar pažeidėją bausti. Šiuo atveju formalus kreipimasis nepateiktas, todėl realių veiksmų imtis nepavyko.
Vedėjos teigimu, nenustačius įvykio vietos nebuvo įmanoma identifikuoti ir vaiko bei pasikalbėti su jos tėvais. Apie pažeidimus gyventojai raginami pranešti Viešosios tvarkos skyriui elektroniniu paštu arba telefonu – taip lengviau nustatyti pažeidėją.
Grasinimus komentaruose vertina policija
Ž. Krivičienė įspėjo, kad pažadai primušti vaiką nėra nei normalūs, nei pateisinami. Jei grasinimai, išsakyti tiesiogiai ar elektroninėmis ryšio priemonėmis, yra realūs, už juos gali grėsti baudžiamoji atsakomybė.
Policija taip pat pranešė jau ėmusis veiksmų dėl kai kurių komentatorių grasinimų ir įžeidimų. Pareigūnai priminė, kad reiškiant nuomonę viešai būtina gerbti kitų žmonių, ypač nepilnamečių, teises. Atsižvelgiant į turinį ir aplinkybes, grasinantys ar įžeidžiantys komentarai gali būti vertinami kaip galimi teisės pažeidimai.
Policija gali vertinti ir viešai paskelbtą informaciją bei, esant teisiniam pagrindui, savo iniciatyva pradėti procesą, kai nukentėjusiojo ar jo atstovo skundas nėra būtinas.
Tyrimai aiškina, kodėl vaikai gali smurtauti prieš gyvūnus
Dalis internautų klausė, kodėl diskusijoje daug dėmesio skiriama komentatorių elgesiui, o ne pačiam smūgiui šuniui. Kai kurie mergaitę vadino „sadiste“ ar „išgama“ ir svarstė, ar ji neturi psichikos sutrikimų.
Tačiau psichologijos, kriminologijos ir vaikų psichiatrijos tyrimai, publikuoti tokiose duomenų bazėse kaip „PubMed“ ir „ScienceDirect“, rodo, kad vaikų agresija prieš gyvūnus beveik niekada savaime nereiškia, jog vaikas gimė piktas ar žiaurus. Toks elgesys dažnai būna išmoktas, susijęs su šeimos aplinka arba atspindi emocines traumas.
Jeigu šeimoje vaikai mušami arba su augintiniais elgiamasi jėga, vaikas gali išmokti, kad autoritetas įtvirtinamas skausmu, o nepaklusnumą reikia malšinti smūgiais.
Mokslininkai taip pat pabrėžia kognityvinį nebrandumą ir empatijos stoką. Maždaug dešimties metų vaikas paprastai jau supranta, kad kitas gali jausti skausmą, tačiau jo gebėjimas numatyti ilgalaikes veiksmų pasekmes ir tinkamai interpretuoti gyvūno elgesį dar nėra visiškai išsivystęs. Vaikas gali manyti, kad šuo neklauso tyčia ar iš pykčio, todėl smūgį suvokti kaip būdą susigrąžinti kontrolę.
Kriminologijoje ir psichologijoje gerai žinoma „The Link“ koncepcija, siejanti smurtą prieš gyvūnus ir smurtą šeimoje. Tyrimai rodo, kad vaikai, matantys suaugusiųjų smurtą ar patys patiriantys fizines bausmes, kelis kartus dažniau smurtauja prieš gyvūnus. Šeimose, kuriose nustatomas vaikų išnaudojimas ar fizinė prievarta, žiaurus elgesys su naminiais gyvūnais taip pat pastebimas 60–88 proc. atvejų.
Vaikas, kuris šeimoje žeminamas, kontroliuojamas ar baudžiamas, gali kaupti stresą ir pyktį. Negalėdamas pasipriešinti stipresniam suaugusiajam, jis kartais perkelia frustraciją į silpnesnę būtybę, kuri negali apsiginti.
Smurto negalima stabdyti dar didesniu smurtu
Kadangi nenustatyta nei įvykio vieta, nei mergaitė, nežinoma ir tikroji jos elgesio priežastis. Tai galėjo lemti emocinis nebrandumas arba sudėtingos aplinkybės artimoje aplinkoje.
Tačiau suaugusiųjų prakeiksmai, grasinimai ir raginimai mušti vaiką problemos nesprendžia. Noras apginti bejėgį šunį yra suprantamas, tačiau reikalavimai „išperti kailį su diržo sagtimi“, „užvožti per marmūzę“ ar „perplėšti pusiau“ tik atkartoja tą pačią smurto kultūrą, kurią komentatoriai smerkia.
Įrašo platinimas nepadėjo išsiaiškinti galimų problemos priežasčių ir nesuteikė pagalbos nei šuniui, nei vaikui. Teisėsaugos ir savivaldybės galimybės veikti ribotos, kol informacija lieka feisbuko komentaruose, o ne pateikiama oficialiais kanalais. Tuo metu internete likusi neapykantos banga primena, kad smurtas negali būti gydomas dar didesniu smurtu.
