Amžių sandūroje Vilniuje policija atsitiktinai aptiko V. Januškevičiaus gaują, kuri tuo metu buvo laikoma viena žiauriausių ir daugiausia žmogžudysčių Lietuvoje įvykdžiusių grupuočių. Vėliau paaiškėjo, kad dar daugiau aukų buvo susiję su Panevėžio „tulpiniais“ ir Klaipėdos „gaidjurginiais“. Kaune daugiausia savos aplinkos žmonių išžudė „Marafono“ grupuotė. Sulaikytiems jos nariams buvo pareikšti kaltinimai dėl 9 žmogžudysčių.
Gaujos veiklos pagrindas – smurtas ir žudynės
Teisme nustatyta, kad 1999 metų pradžioje R. Baratinskas, V. Gembutas, V. Čėsna ir S. Narkevičius sukūrė nusikalstamą susivienijimą. Jie apsirūpino šaunamaisiais ginklais ir iš anksto planavo sunkius nusikaltimus, kuriuos vėliau įvykdydavo šaltakraujiškai.
Grupuotė palaikė ryšius ne tik tarpusavyje, bet ir su Panevėžio bei Šiaulių nusikalstamomis grupuotėmis, taip pat užsienio nusikaltėliais. Šiuos ryšius patvirtino ir bendrose nuotraukose užfiksuoti susitikimai.
Nusikaltėliai naudojosi automobiliais ir mobiliaisiais telefonais, su savimi turėjo antrankius bei lipniąją juostą aukoms surišti, pistoletus, peilius ir kastuvus. Pastarieji buvo skirti duobėms kasti bei nužudytųjų kūnams slėpti. Prieš kiekvieną nusikaltimą gaujos nariai pasiskirstydavo vaidmenimis.
Teisme įrodyta, kad nuo veiklos pradžios iki 2001-ųjų balandžio grupuotė įvykdė penkis sunkius nusikaltimus. Visi teisiamieji neigė priklausę nusikalstamam susivienijimui ir tikino nusikaltimų nepadarę. Apie „Marafono“ gaują, išsiskyrusią žiaurumu ir visišku taisyklių nepaisymu, plačiau rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“.
Kas buvo pagrindiniai grupuotės nariai?
Kaune buvo žinoma, kad R. Baratinskas, pravarde Marafonas, būdamas 39 metų, palaikė ryšius su kitų miesto grupuočių vadeivomis. Anksčiau jis pats buvo vadinamasis „torpeda“.
Jo pavardė buvo minima ir ankstesniuose kriminaliniuose pasakojimuose. R. Baratinskas buvo savo gaują turėjusio ir paslaptingai 1997 metais nužudyto Roberto Borcherto, pravarde Karabasas, patikėtinis. Vilijampolės grupuotėje jis galbūt nepakilo aukščiau „torpedos“ dėl polinkio į narkotikus.
Su narkotikais siejamas ir jo slapyvardis: nusikaltėlių žargonu „marafonas“ reiškė apsvaigimą. R. Baratinskas garsėjo tvirtu charakteriu, gebėjimu greitai pelnyti pasitikėjimą ir užmegzti draugystę su įvairiais žmonėmis.
Jėga ir charakteriu išsiskyrė ir 44 metų V. Gembutas, vadintas Geležiniu. Tvirto sudėjimo vyrą sulaikant vos įveikė keturi „Aro“ pareigūnai. Anksčiau jis buvo teistas už neteisėtą ginklo nešiojimą, o išėjęs iš kolonijos tapo neginčijamu Kėdainių nusikalstamo pasaulio autoritetu.
Kitus du grupuotės narius – 50 metų S. Narkevičių ir 29 metų V. Čėsną – siejo giminystė.
Pirmąją auką nužudė dėl skolos
1996 metų pradžioje S. Narkevičius A. Vaišniui paskolino 100 tūkst. JAV dolerių. Iki 1999 metų pradžios šis grąžino tik dalį pinigų ir pradėjo slapstytis nuo kreditoriaus.
Tų pačių metų gegužę arba birželį Kauno automobilių turgavietėje R. Baratinskas suvedė abu vyrus, kad jie aptartų skolos grąžinimą. Tačiau pokalbis virto pagrobimu. S. Narkevičius ir V. Gembutas A. Vaišnį nuvežė į Puidinės mišką Kauno rajone.
Ten vyrą iki pusės nurengė, lipniąja juosta surišo jo rankas ir kojas, mušė kumščiais bei lazda, spardė ir badė peiliu. Nužudytojo kūnas buvo užkastas miške. Lavonas rastas ir iškastas 2000-ųjų liepos 13 dieną. Abu kaltinamieji neigė nužudę A. Vaišnį.
Ne visi gaujos planai baigėsi sėkmingai
1999 metų vasarą grupuotė įkaitu paėmė Kauno vaistų firmos savininką Gvidą G. ir pareikalavo pinigų už apsaugą. Iš jo artimųjų buvo prašoma 120 tūkst. litų, tai yra beveik 35 tūkst. eurų. Vis dėlto pagrobtojo brolis atvežė 50 tūkst. litų, arba 14,4 tūkst. eurų, ir banditai šia suma pasitenkino.
Kitas planas nepavyko. 2000-ųjų sausį grupuotė ketino pagrobti bendrovės „System“ generalinį direktorių Rytį B. Nors automobilio padangos buvo pradurtos, verslininkas nesustojo ir telefonu išsikvietė apsaugą.
Taip pat buvo ketinta pagrobti buvusį EBSW viceprezidentą Algį Pašukevičių. Tačiau jis liko gyvas ir atsipirko tik sužalotu antakiu.
Žudynės Kėdainių rajone
Ypač žiauriai grupuotė susidorojo su Egidijumi Gaudzevičiumi. Tą pačią dieną nuo banditų rankos žuvo ir jo draugas Raimondas Karpavičius.
2000-ųjų vasarį R. Baratinskas paskolino E. Gaudzevičiui 60 tūkst. JAV dolerių ir pradėjo domėtis jo verslu. Kadangi skolininkas neskubėjo grąžinti pinigų, buvo nuspręsta jį nužudyti.
Egzekucijai pasirinktas Keleriškių miške Kėdainių rajone esantis apleistas buvusios sovietinės armijos raketinės bazės angaras. Balandžio 6-osios vakarą pirmieji į vietą atvyko V. Čėsna ir S. Narkevičius, vėliau – R. Baratinskas bei V. Gembutas. Kartu su E. Gaudzevičiumi atvažiavo ir R. Karpavičius.
R. Karpavičius gaujai buvo nereikalingas, todėl V. Gembutas iš pistoleto TT į jį iššovė du kartus. Kiti gaujos nariai pasirūpino, kad iš angaro niekas nepabėgtų, ir automobilio žibintais apšvietė vietą.
E. Gaudzevičius mėgino sprukti, tačiau S. Narkevičius smogė jam į galvą prožektoriumi. Vyras pargriuvo, o banditai jį surakino antrankiais ir įsodino į automobilį. R. Karpavičiaus kūną jie suvyniojo į polietileną ir įdėjo į V. Čėsnos automobilio bagažinę. Vėliau nužudytąjį užkasė pasirinktoje vietoje.
E. Gaudzevičių gauja išvežė į Kauno rajone, sodų bendrijoje „Lokomotyvas“, esantį S. Narkevičiaus uošvio namelį. Rūsyje aukai surišo rankas ir kojas, ant kaklo užveržė virvę, prievarta girdė ir paeiliui saugojo.
Banditai tyčiojosi iš vyro, esą jis nusigers, praras pusiausvyrą, nukris ir pats pasikars. Tačiau E. Gaudzevičius nepasidavė, o įtampa neleido jam apsvaigti. Todėl nusikaltėliai ėmėsi kito plano.
Balandžio 8 dieną jie nuvežė auką į Sausynės miškelį Kauno rajone. V. Čėsna su S. Narkevičiumi iškasė duobę, o S. Narkevičius kartu su V. Gembutu E. Gaudzevičių pasmaugė ir užkasė.
Vienas sužeistasis apsimetė miręs ir pabėgo
Kėdainių rajone įvykdytas dar vienas nusikaltimas laikytas vienu šiurpiausių grupuotės darbų. Bijodami, kad Ričardas Pilsudskis netaps R. Karpavičiaus ir E. Gaudzevičiaus dingimo liudininku, gaujos nariai nusprendė jį nužudyti.
Balandžio 7-osios naktį R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas, susitarę su R. Pilsudskiu, atvyko prie 137-ojo autostrados Vilnius–Klaipėda kilometro Kėdainių rajone. Jie sustojo ties įvažiavimu į senąjį Žemaičių plentą.
Kartu su R. Pilsudskiu atvykus Vilmantui Čereškai ir Jonui Velykiui, nuspręsta susidoroti su visais trimis. S. Narkevičius priėjo prie V. Čereškos automobilio ir paleido šūvių seriją į vairuotoją bei šalia sėdėjusį J. Velykį.
Abu vyrai buvo sunkiai sužeisti. Vėliau banditai juos ištempė iš automobilio ir paguldė šalia R. Baratinsko nušauto R. Pilsudskio. V. Čereškai pradėjus dejuoti, V. Gembutas dar kartą šovė jam į krūtinę ir smeigė peilį.
J. Velykis apsimetė miręs. Kai nusikaltėliai nuėjo į mišką kasti duobės, jis pasinaudojo proga ir pabėgo. Grįžę banditai vienos aukos neberado, tačiau jo surasti nesugebėjo. J. Velykis telefonu išsikvietė draugą, kuris nuvežė jį į Kauno medicinos universiteto klinikas.
Jo pabėgimas tapo svarbiu momentu, nuo kurio prasidėjo grupuotės žlugimas.
Teisme gaujos nariai atsisuko vienas prieš kitą
Teismo proceso metu visi keturi kaltinamieji suprato, kad už tokius nusikaltimus gali sulaukti griežčiausios bausmės. Jie pradėjo kaltinti vienas kitą, todėl ankstesnė gaujos vienybė subyrėjo.
Nusikaltimai buvo išaiškinti daugiausia remiantis V. Čėsnos ir R. Baratinsko parodymais bei rastais įkalčiais: aukų kūnais ir jų užkasimo vietomis, ginklais bei žudymo įrankiais. Nors parodymai buvo padriki, kartu su kitais įrodymais jie leido iki smulkmenų atkurti nusikaltimų aplinkybes.
Taip pat paaiškėjo, kad J. Velykiui gydantis klinikose gaujos nariai aiškinosi, kurioje palatoje jis guli, ir svarstė pro langą įmesti „fugasą“ – granatą. Jiems nerūpėjo, kad per sprogimą galėjo žūti kiti ligoniai, medicinos seserys ar gydytojai.
Žiaurumą liudijo ir elgesys su aukomis. Kai S. Narkevičiaus peršautas V. Čereška kentė skausmą ir dejavo, V. Gembutas šaltakraujiškai šovė jam į krūtinę bei susmeigė peilį. R. Karpavičių, į kurį buvo paleidęs du šūvius, tas pats V. Gembutas dar traiškė koja.
Atrodė, kad V. Čėsna vienintelis savo rankomis žmonių nežudė. Jam buvo priskiriami pagalbiniai darbai – daiktinių įrodymų naikinimas, dokumentų deginimas ir kita veikla. Teismui pirmininkavęs teisėjas V. Vilutis teigė, kad per 40 metų darbo stažą nebuvo nagrinėjęs tokių žiaurių nusikaltimų.
Procesas truko lygiai metus. Kauno apygardos teismas R. Baratinskui, S. Narkevičiui ir V. Gembutui skyrė aukščiausią bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos. V. Čėsnai buvo skirta 17 metų nelaisvės.
Aukščiausiasis Teismas trims pirmiesiems paliko galioti bausmę iki gyvos galvos, o V. Čėsnai skirtą terminą sutrumpino 2 metais.
